Eidama gatve knygyno vitrinoje pamačiau knygą, kurios pavadinimas garsiai ir vaizdingai šaukė: „Kur tu pradingai Bernadeta?“ Nufotografavau viršelį ir išsiunčiau messenger‘iu bičiulei Bernadetai. Nesimatėme ir nesusirašinėjome ilgiau nei metus. Kažkada turėjusios laimę susitikti ir dirbti kartu Kaune, abi pasukome „V“ kryptimis: aš į Vilnių, ji į Vokietiją. Žinutė – knygos viršelio nuotrauka – puikiai tiko pasakyti „Gal pagaliau susiskambinam?“
Šis malonus nutikimas mane paskatino susimąstyti apie dovanas ir jų simbolines reikšmes. Ar netikėtai surasti arba specialiai parinkti daiktai, turėdami simbolines reikšmes ar užsimenantys apie bendrą žmonių patirtį, gali taikliau ir subtiliau pasakyti tai, kas yra norima pasakyti? Kaip nusprendžiame daiktą, palinkėjimą žodžiu ar laiką skirti konkrečiam žmogui?
Sakoma, jog linkime ir dovanojame tai, ko patys trokštame. Kartą linkėjau kitai bičiulei „nerti gilyn ir patirti „iš esmės“, neapsiriboti tik patirčių pločiu.“ Buvau tikra, jog linkėjimas skirtas jai – ieškančiai plačiai pasaulyje pojūčių ir potyrių bei siekiančiai pačiupinėti visas įmanomas galimybes. Netrukus suvokiau, jog mano gyvenime besiplečiantis veiklų spektras pradėjo naudoti vis daugiau ir daugiau energijos, o kūnas ir siela ėmė laukti „dovanos“ – susikoncentravimo į tai, ką iš tikrųjų jaučiu esant svarbiausia ir tikriausia. Mano lūpomis sakomas palinkėjimas kitam žmogui, pasirodo, buvo skirtas ir man pačiai.
Dovana gali talpinti savyje ne vieną žinutę. Materialūs daiktai, dovanojami kitiems, nuspalvina ryškesnėmis spalvomis socialinių ir intymių ryšių teritorijas bei ribas. Jei dovanoju daiktą, laiką ar savo kūrinį, tikriausiai: (1) rodau dėmesį ir atpažįstu tave kaip reikšmingą savo gyvenime; (2) stengiuosi suprasti ir išpildyti tavo poreikius;(3) siekiu sužadinti tavyje teigiamas emocijas; (4) primenu apie save bei mus siejančius ar kažkada siejusius ryšius – draugystę / giminystę / meilę / aistrą / … ; (5) jaučiuosi kaltas, o dovana turėtų padėti atsiprašyti arba įgyti tavo nuolankumo; (6) noriu prisijaukinti tave ir auginti dėkingumo bei ištikimybės man jausmą.
Dovanos įteikimas – lygiai toks pats socialus ir psichologiškas, kaip ir diskusija, pasimatymas ar konfliktas. Pasklaidžiusi socialinius, psichologinius ir antropologinius tekstus randu įdomių įžvalgų. Socialinėje psichologijoje egzistuoja simbolinės sąveikos teorija, teigianti: dovanojimas – tai galimybė žmogui, kuris teikia dovaną, parodyti, kaip jis supranta savo ir žmogaus, kuriam teikia dovaną, santykį ir jų prasmingumą. Pirmykštėse kultūrose dovanoms, kuriomis keisdavosi genčių atstovai, būdavo priskiriama ne tik simbolinė, bet ir ekonominė vertė. Kultūrinėse santvarkose, kur ekonominiai santykiai sudaro atskirą sistemą ir funkcionuoja rinkų pavidalu, dovanos ekonominė vertė (dažnu atveju) neakcentuojama, o simbolinei reikšmei suteikiama didesnė svarba. Simbolinės sąveikos teorijos autoriai dovanojimo veiksme dalyvaujančius visus tris „kintamuosius“ – dovanos teikėją, gavėją bei pačią dovaną – mato persmelktus simbolinėmis reikšmėmis, kurios nėra atvirai deklaruojamos ir paaiškinamos dovanos teikimo akimirką. Kadangi šiandien kiekvienas iš mūsų geriausiai žinome savo buitinius poreikius, gyvenimo būdą bei subtilius norus, o juos patenkinti galime patys įsigydami reikalingą daiktą ar paslaugą, tad dovanoms beliko svarbiausia – simbolinė – funkcija[1].
Grįžtu prie pasakojimo apie „pradingusią Bernadetą“. Pasidalinusi nuotrauka, panorau padovanoti bičiulei ir knygą. Be abejo, ji galėjo įsigyti ją pati: nesvarbu, kurioje šalyje begyventų – užpildo kelis informacijos laukus e-shop’e, įvykdo mokėjimo transakciją ir laukia atvykstant savo siuntinio. Tačiau, remiantis simbolinės sąveikos teorija, dabartiniais – kone neriboto galėjimo išpildyti savo poreikius čia ir dabar – laikais, mano parinkta ir dovanojama knyga tapo ne tiesiog daiktu, bet objektu, kuris perdavė užkoduotą žinutę apie lūkestį tęsti santykį, bendrauti ir dalintis prisiminimais. Ši knyga mūsų bendroje atminties grandinėlėje liks simboliniu atskaitos tašku atgaivinusiu bendravimą.
Taigi, dovanos kalba apie gyvus santykius ir abipusį įsipareigojimą. Jos priverčia jaustis dėkingam ir morališkai skolingam. Socialinis pasaulis surėdytas, kad taip ir būtų. Dovanojimas (daiktų, žodžių ar laiko) – vieni iš daugelio socialinių ir psichologinių „burtų“, pasitelkiami palaikyti ir išsaugoti ryšius, kurie mums yra prasmingi ir vertingi. Įdomu tai, jog abipusiškumas turi savų variacijų. „Aš lygiai tiek atseikėsiu, kiek ir tu man“ – tokia ideali formulė tiesiog neegzistuoja. Teigiama, jog artimiausios socialinės aplinkos žmonių (šeimos narių, draugų) elgesys dovanojimo atžvilgiu yra panašiausias į altruistiškumą – darant paslaugą, dovanojant daiktą ar savo laiką, tikima, jog gaunantysis padarys tą patį ar dar daugiau dėl manęs. Kiek tolimesniuose socialiniuose santykiuose (kolegų, pažįstamų, kaimynų tarpe) dažniausiai siekiame lygiavertiško abipusiškumo: aš tau gražų žodį – tu man taip pat kažką gražaus, aš vieną dalį užduoties pagal savo kompetencijas atlikau – tu kitus darbus, kurie geriau sekasi tau, padarysi. Dar labiau nutolusiuose socialiniuose santykiuose, pavyzdžiui tarp pirkėjo ir pardavėjo, dažnokai sutinkamas neigiamas abipusiškumas. „Padovanotas“ spalvingas kuponas su užrašyta patrauklia žinute yra ne kas kita kaip marketingo priemonėmis sukurta „dovana“, kuria susižavėjęs pirkėjas padovanos ženkliai didesnę savo piniginės ar banko sąskaitos dalį nei kuponas yra vertas[2].
Stengtis dėl santykių ir dėti pastangas, kad gautum atsaką – nėra blogai. O kaip kitaip, jei ne simboliniais daiktais bei rodomu dėmesiu įtvirtinti santykius ir smaigstyti vėliavėles socialiniuose laukuose, kuriais dalinuosi su kitu žmogumi, viliuosi dalintis arba jausčiau stygių, jei tie santykiai nutrūktų? Praleidžiamas laikas kartu ar asmeninėje erdvėje įkurdinti artimo žmogaus dovanoti daiktai liudija apie egzistuojančius santykius, bendras patirtis ir ryšius bei tai, kad mes juos norime tęsti. Dovanose ir laike, praleistame kartu, įaudžiame dalelę savęs.
Ir pabaigai – visuomet sveika įsiklausyti, ką teikdamas dovaną sako žmogus. Tikėtina, jog išgirsite solidžios išminties ir galbūt užuominą apie tai, kaip jus mato kiti. Seniai seniai studijų metais draugė pasveikino gimimo dienos proga. Išpakavusi dovaną sutrikau:
– Vaikiški bateliai! – bet… kur aš juos dėsiu!
– Dovile, – tarė ji, – palinkėjimas tau: mažais žingsneliais į priekį!
Šiuos žodžius, kuriuos ji pasakė ir užrašė ant batukų, simbolizuojančių „mažus žingsnelius“, dėžutės, atsimenu ligšiol.
Atvira širdimi priimti tas dovanas, kurių nesitikime ar kurios šokiruoja – dar didesnis iššūkis ir malonumas, nei gauti bei priimti tai, ko tikimės ir laukiame.
[1] https://www.acrwebsite.org/volumes/7087
[2] https://www.verywellmind.com/what-is-the-rule-of-reciprocity-2795891?utm_source=emailshare&utm_medium=social&utm_campaign=mobilesharebutton2