2020 metais gruodžio pradžioje išsiunčiau draugei į Izraelį atviruką. Užrašiau sveikinimą artėjančių švenčių proga. Šventės priartėjo ir praėjo, o draugė taip ir negavo mano atviruko.
Apsikeitėm kukliais sveikinimais messenger‘yje, nusistebėjome, kur tas laiškas prapuolė, o aš nurijau nusivylimo nepavykusia staigmena gumulą. Taip baigėsi I-oji šios istorijos dalis.
II-oji istorijos dalis. Mano pirmenybinis vokelis kartu su turiniu – šlapiu, suglamžytu, suteptu ir spėjusiu išdžiūti atviruku – grįžo 2021 metų spalio mėnesį ten, iš kur iškeliavęs, t.y. atgal į Lietuvą. Neskubėdamas pasiekė jis mano pašto dėžutę. Nešiojausi kelis mėnesius įsidėjusi į savo kūrybinio rašymo juodraščių knygutę neapsispręsdama – siųsti ar nesiųsti jo antrąkart. Šiandien atplėšiau jį norėdama pasižiūrėti, ką buvau rašiusi draugei prieš metus:
… daugiau natūralumo, harmonijos, ir paprastumo įsileisti į savo dienas, savaites ir mėnesius. <…> Neskubėti, stebėti, pasimėgauti akimirka. Linkiu🙂
Kas jau kas, bet atvirukas išties neskubėjo ir mėgavosi kėlionės akimirka. Dargi kaip ir rašiau – „atkeliauja lietuviškumo įkvėptas“. Drėgmės – to tikrojo lietuviškų orų akcento – gavo sočiai! Tai, ką užrašiau – išsipildė. Vadinasi rašto magija veikia!
Istorijos tęsinys. Šiemet kitaip – neskubėdama ir patinginiaudama – rašiau sveikinimus ranka atvirukuose tik tiems žmonėms, su kuriais bus galimybė pasimatyti švenčių metu. Iš rankų į rankas – garantuota prioritaire.
Na, o su visais skaitančiais bičiuliais ir pažįstamais – be prioritaire kontakto galimybės – dalinuosi balta, lyg šių žiemos švenčių sniegas citata, atspausta morkų sulčių spalvos fone. Ją parsivežiau iš paskutinių klajonių po Prancūziją:
Mano interpretacija ir apibendrinantis palinkėjimams šiems metams išlieka toks pats kaip ir pernykštis: būti ir atrodyti tuo, kuo esi. Daugiau natūralumo, harmonijos, ir paprastumo įsileisti į savo dienas, savaites ir mėnesius. Linkiu jums ir sau.