Sėdėjau akmeninėje menėje, o mano svajonė baksnojo drėgnu nosies galiuku man į koją. Įsitaisiusi sau patogioje padėtyje priglaudė skruostą man prie kairės pėdos ir ramiai prisnūdo išlikdama budri.
Visa tai nutiko lietingą spalio pabaigos vakarą Prancūzijos pietuose, ten, kur susitinka Grand Causses regioninis parkas ir Cevennes nacionalinis parkas, virš Tarno upės tarpeklių, turtingų pilimis ir takais, slėniais, kalnais ir miškais.
Sako ir vilkai ten gyvena.
Ne tik sako.
Įėjusi pirma šuns ir žmonių į patalpą mane išuostė. Įsižiūrėjo į mane tamsiomis, žalsvai rudomis akimis. Aš žiūrėjau į ją. Šitai pažinčiai laiko daug neturėjome, juolab, kad jos ir neplanavome. Kas vyko aplink – negirdėjau ir nemačiau. Ne todėl, kad žmonės kalbėjo man labai menkai suprantama kalba. O todėl, kad mus jungiantis žvilgsnis nubaltino ir nutildė viską: aš žiūrėjau tiesiai jai akis, o ji – Vilkė, tiesiai į manąsias. Jos snukutis ir mano veidas buvo taip arti vienas kito, jog jaučiau uodžiamo ir išpučiamo iš jos šnervių oro srautus sau ant veido odos paviršiaus.
Tą vakarą įsileidau šitą Vilkę pro savo sielos vartus. Tiesiai į širdį. Ji mikliai išsikasė guolį įsitaisydama toje mano sielos dalyje, kurią seniai buvau paskyrusi jai, žinodama, jog vieną dieną ji tikrai pasirodys. Žiūrėdama į ją, o vėliau jausdama jos šiltą kailiniuotą kūną greta savo kojų, supratau, jog įsileido ir ji mane, atlaisvindama dalį savo laukinės širdies ir paskirdama joje mažytę saugią erdvę man. Tiek, kiek ji gali ir nori panešti, keliaudama su savo šeimininku Prancūzijos laukais ir miškais.
Pastarasis nekalba angliškai, o aš nemoku prancūziškai. Jo bendrakeleiviai papasakojo vilkės istoriją. Ji – belgų aviganės ir vilko palikuonė. Akivaizdu, jog pastarieji genai paėmė viršų: ji neloja, kartais staugia, nemėgsta būti glostoma, išvaizda ir dydžiu – nė trupučio neprimena šuns. Amžius – 3 m. Nieko keisto, jog įėjus Vilkei pro duris, maniau, jog vėl esu knygose, sapnuose ar filmuose apie vilkus.
Mano meilės vilkams istorijos pradžia įsišaknijusi ankstyvos vaikystės patirtyje. V. Petkevičiaus apsakymas Tik trys vilkiukai – pirmoji knyga, kurią skaičiau išmokusi rišliai dėlioti sakinius ir jau galėdama suprasti tragišką ir iki šiol maudžiančią širdį apsakymo eigą. Be viso tragizmo, šiame apsakyme radau užkoduotą ir amžinos brandžios meilės epopėją. Juk galiausiai V. Petkevičiaus Vilkė, praradusi savo brangiausią turtą – vilkiukus, patiki meile antrą kartą. Po skaudžių išgyvenimų, atsiskyrimo, būtino išsilaižyti žaizdoms vienumoje, paklauso savo intuicijos ir nuseka paskui savo naujo gyvenimo Vilką. Šiame apsakyme visa panirau į Vilkės išgyvenimus, susitapatinau su jos jausmais, pateisinau jos keršto už paskandintus vilkiukus poelgius. Radau įkvėpimą – apie nenugalimą, drąsią, kovojančią ir tuo pačiu – švelnią, mylinčią ir pasiduodančią tikrajai aistrai moterišką jos prigimtį. Vilkės portretas iš apsakymo apsigyveno mano mintyse, ji augino mane ir kvietė vieną dieną susitikti. O kad susitikimas įvyktų aš turėjau įdėti pastangų: sužinoti, kuriose šalyse ir kokiomis sąlygomis galiu susitikti su vilkais. Galiausiai turėjau sutikti ir savo gyvenimo Vilką, kad jis palaikytų ir padėtų įgyvendinti šią, kitiems absurdiškai keistą ar net juokingai skambančią, mano svajonę.
Ruošė mane didžiajam susitikimui dokumentiniai ir meniniai filmai bei knygos apie vilkus. B. Lopez surinktos ir parašytos istorinės dokumentikos Of Wolves and Men bei C. Pincola Estes psichologiškojo moteriško skaitinio Bėgančios su vilkais perskaitęs jau nepamirši. Įsijungdavau ir klausydavau staugiančių vilkų įrašus Youtube, prieš užmigdama ar lūkuriuodama susitikimų žiūrinėdavau suaugusių vilkų ir jaunų vilkiukų nuotraukas bei iliustracijas. Pirmą kartą vilką arčiausiu atstumu greta savęs pamačiau Dzūkijoje Karpiškių Žvėrynėlyje. Maniau, jog planuojamas apsilankymas vilkų rezervate Les Loups du Gevaudan bus mano svajonės išsipildymo viršukalnė. Kelionė į šią vietą buvo suplanuota praėjusių metų pavasarį, tačiau ji neįvyko. Ir kai jau buvome bepasiekiantys šio rudens kelionės maršruto tašką, žymintį minėtą vilkų rezervatą, Vilkė atėjo pati.
Vis kartoju ir kartoju mintyse to vakaro scenas: sėdime akmeninėje skliautuotoje menėje laukdami vakarienės prieš paskutinę nakvynę Le Gite de la Doline séjours Naturoline. Židinio šiluma pasitelkusi visą savo magiją veja lauke merkiančio lietaus drėgmę šalin. Trys prancūzai – pusamžė sutuoktinių pora bei miškininkas, vidutinio dydžio šuo bei Vilkė tomis atšiauriomis rudens dienomis pasiryžę įveikti 90 km. pėsčiomis, pasiekia savo nakvynės ir vakarienės vietą. Keliautojai pasakoja apie Vilkę, parodo kelias jos nuotraukas. Vilkė įsitaiso netoli manęs. Iš pradžių per sprindį atstumu nuo mano kojų padeda galvą ant grindų, suformuodama gyvą pusmėnulį. Baigiame užkandį ir sriubą. Ragaujame šampaną, kuriuo vaišina šeimininkai savo 14-ųjų bendro vedybinio gyvenimo metų proga. Tuo metu Vilkė, ieškodama sau patogesnės vietos, kartą kitą lyg tarp kitko baksteli nosies galiuku man į blauzdą. Po kurio laiko pajuntu tvirto kūno prišlijimą prie pėdos. Su vakaro svečiais skanaujame antrąjį patiekalą, įliedami raudonojo vyno skonio į vakarienės atmosferą. Pažindinamės pasakodami apie užsiėmimus, savo kilmės vietas bei prancūzų kalbos tarties ypatumus. Vilkė iki šiol ramiai gulėjusi, suklusdama ir krusteldama ausį tik tuomet, kai išgirsta ką nors sakant miškininką, pakyla, išsiražo ir, apeidama stalą ratu, pademonstruoja savo įspūdingą ūgį. Jos ketera – gerokai aukščiau stalo. Ji apeina darkart stalą ratu, atsistoja man už nugaros ir įsižiūri į degantį židinio ugnyje medį.
Po vakarienės atsisveikinome, palinkėjome vieni kitiems ramaus poilsio naktį ir sėkmės tęsiant keliones naujai dienai prašvitus. Mūsų dar laukė daugiau nei savaitė skonių, jausmų bei spalvų atradimų svečioje šalyje, o kitų trijų žmonių, šuns ir Vilkės – daugiau nei 20 kilometrų pėsčiomis namuose.
Tikiu, jog ji, keliaudama Prancūzijos miškais, laukais ir paupiais, sustoja tyrinėti kvapų, kuriuos siunčia vėjas, ir prisimena tą vakarą, kai susitikom ne atsitiktinai. Kai įsileidom viena kitą pro sielų vartus. Gulėdama prie mano kojų, ji šildė man širdį savo laisve ir tyliu buvimu greta. Retai tenka kam sutikti savo sielos žvėrį ne tik sapnuose, vaizduotėje, pasakose ar mituose (čia su Vilke, beje, aš vis dar vaikštau). Bet mums nutiko laimė būti abiems tuo pačiu metu po akmeniniais skliautais, spragsint židinio liepsnai, ir lietui bei vėjui laiminant namą, kaimą ir kalvą.
Pažadėjome viena kitai vakarais susistaugti mintimis. Niekam negirdint. Tik viena kitai. Taip mes ir įsikūrėme viena kitos širdyje.
Amžinai.