Atėjo žaisdamas su prabėgančia saule savo plaukuose.
Saulės spindulius tarsi rytmečio antklodę traukdamas ant savęs it norėdamas pratęsti buvusio sapno malonumą.
Girdėjome jį užkalbinant praeivius čia pat: krintančių ant žemės kaštonų vaisių sproginėjimais, pasvalvintais bažnyčių varpų choro balsais. Šie išlydi paskutinius gėlėtus vėjavaikiškumus atilsiui ir pasitinka Jį – žingsniuojantį su senjorais lapais saujose.
Gavusi dovanai iš Jo, parsinešu į namus, dedu į tykiausią ir švenčiausią vietą. Lėtai užverdama kartu su pasakojimais ir giliomis mintimis, kurios įkvėpė ir sujaudino.
Vėliau, atsivertusi jas pakartotinai, įkvėpsiu Jo sukauptos brandos ir išminties spėjusios įsigerti į balsvus lapus ir juodas raides.
Brandos ir išminties to, kuris vaikšto skverais, parkais, miškais ir pamiškėmis žaisdamas saule plaukuose.