Prisimenu – kai pradėjau rašyti šį tekstą, buvo dramatiškai tvanku. Tvanku tiesiogine prasme – dėl beprotiškai karštos vasaros ir dėl besistumdančių viena su kita minčių. Jos tarsi viena už kitą svarbesnės ir reikšmingesnės konkurentės varžėsi dėl mano simpatijos ir noro patekti į pirmąsias teksto eilutes. Psichologiškai darėsi tvanku dar ir dėl supratimo, jog užrašydama perskaitytas ir pergalvotas mintis apie mąstymą ir smegenų veiklą, tuo pačiu metu paremiu ranka ir naudoju mąstymui tą galingą ir slėpiningą kūno dalį – smegenis, apie kurią ir rašau. Taigi šįkart kviečiu pasivaikščioti kartu su mano dėmesį patraukusiomis idėjomis iš nuosekliai vis labiau įsimylimos srities – neuropsichologijos.
Idėjos apie mokymąsi ir išmokimą, įpročių formavimą, prisirišimą prie neproduktyvių įpročių, t.y. ydų, bei biologinio kūno ir socialinės aplinkos bendradarbiavimą šiuose kognityviniuose procesuose, visais laikais buvo intriguojančios, nes kompleksinės bei sunkiai pasiduodančios pažinimui. Tikriausiai jums, kaip ir man, yra tekę bent kartą gyvenime įsitraukti į diskusiją apie pasiekimų bei talentų prigimtį. Tokiose diskusijose žmonės įprastai pasidalina į dvi stovyklas. Vienos stovyklos atstovai teigia, jog išskirtiniai žmogaus pasiekimai visais atvejais yra galimi tik dėl to, jog ji/-s gimdamas atsinešė ypatingus gebėjimus arba talentus (biologiniais terminais kalbant – gimė su ypatingomis neuronų jungtimis). Antrosios stovyklos, paprastai kur kas mažesnės vertinant narių skaičių, atstovai teigia, jog bet kuriuo savo gyvenimo momentu žmogus gali pasiekti ką tik nori, jei tik turi vidinės motyvacijos.
Socialinių, kultūrinių ir neuro mokslų atstovai padeda praskleisti rūką nuo besąlygiško tikėjimo, teigiančio, jog žmogaus gebėjimai ir pasiekimai, kaip ir negebėjimai ir neveiklumas yra įgimto talento arba atitinkamai jo neturėjimo rezultatas. Žmogus yra biologinis gyvūnas ir socialinis veikėjas viename kūne. Ji/-s bet kuriame savo gyvenimo momente patiria socialinės aplinkos ir kultūros ugdomąjį poveikį. Neuropsichologiniai tyrimai[1]integruoja biologines ir socialines doktrinas, atrasdami ir pagrįsdami, kaip nervų sistemoje, o didžiąja dalimi – smegenyse, vykstantys procesai įtakoja žmogaus psichologines būsenas – elgesį, emocijas, bei pažinimo ir išmokimo procesus. Tiek pasyviai priimama, sugeriama informacija iš aplinkos, tiek ir tikslingas darbas mokantis, lavinant įgūdžius formuoja naujas neuronų jungtis, t.y. keičia smegenų struktūrą. Pirminės biologinės duotybės (nervų sistema, atliekanti savo funkcijas), tikslingos pastangos ir sociokultūrinės aplinkos poveikis – neuronų jungčių krikštatėviai, vienodai nusipelnę ir „kalti“ vystant talentus (produktyvius įpročius) ir žalingas ydas[2]. Jeigu pasirinktume tikėti neuropsichologijos atradimais, kaip šias žinias galėtume pritaikyti praktikoje?
Pradėkime nuo literatūrinės užuominos – senelio Jelizaro anūkei Tamarai sakomų žodžių S. Parulskio romane[3]:
– Viskas, ką padarai jaunystėje, viskas lieka iškalta, kaip akmenyje. Laikas – <…>[4] granito gabalas, kuriame iškalamas visas mūsų gyvenimas.
Perskaityta frazė turėjo tikimybę prasprūsti pro mano akis kaip papildomų spalvų ir giliamintiškumo bruožų personažo charakteriui suteikiantis posakis. Kadangi tuo laikotarpiu skaičiau ir knygą apie smegenų plastiškumą – Norman Doidge „Save keičiančios smegenys“, atkreipiau dėmesį į S. Parulskio užrašytą mintį, kaip į vieną geriausių iliustracijų apie išmokimą, užmiršimą, įpročių, įgūdžių ir polinkių formavimą. Trumpai tariant – apie smegenų plastiškumą[5],[6] ir plastiškumo paradoksą[7]. Smegenų plastiškumo dėka mes įsitvirtiname sociokultūrinėje ir fizinėje aplinkoje – išmokstame kalbėti, reikšti emocijas, suformuojame įgūdžius bei įpročius.
Vis dėlto yra galimybės ir yra ribos. Viena iš ribų arba iššūkių tai, jog kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje, smegenų paveikumas yra kur kas stipresnis nei vėlesniuose – brandos, senatvės ir vėlyvosios senatvės, etapuose. Žinoma, jog smegenys visu žmogaus gyvenamuoju laikotarpiu išlaiko plastiškumo savybę – gebėjimą suformuoti visiškai naujas neuronų jungtis ir taip išmokti naujų įgūdžių, įtvirtinti įpročius arba po ligų ar traumų naujai susigrąžinti fizines bei kognityvinias galias[8]. Vis dėlto ankstyvajame žmogaus gyvenimo tarpsnyje smegenų plastiškumas yra aukščiausio lygio[9]. Nuo savo gimimo momento iki maždaug paauglystės praeiname kelis kritinius vystymosi etapus. Šiuo laikotarpiu smegenys yra itin plastiškos. Netgi nedėdami daug tikslingų individualių pastangų, išmokstame naujus dalykus ir suformuojame įpročius tiesiog įtakojami pojūčių ir patyrimų, gaunamų iš aplinkos. Pavyzdžiui, kalbos raidos kritinis laikotarpis prasideda kūdikystėje ir baigiasi maždaug tarp 8 m. ir lytinės brandos. Šiam kritiniam laikotarpiui pasibaigus asmens gebėjimas išmokti kalbėti užsienio kalba be akcento tampa labai ribotas. Įdomus faktas, jog užsienio kalba, kurios mokomasi šiam kritiniam laikotarpiui jau pasibaigus, yra apdorojama kitoje smegenų dalyje nei gimtoji kalba6.
Kaip ir diskusijų apie talento prigimtį atveju, tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą į rankas esame paėmę savipagalbos ar asmeninio tobulėjimo literatūros skaitinį, klausę šia tema podcast‘ą ar lankę seminarą, turėdami tikslą kažką keisti savo gyvenime, trumpia tariant – keisti įsisenėjusi ar suformuoti naują įprotį. Gana dažnas tokių pastangų – užmiršti blogus, žalingus įpročius ir „per 30 d.“ arba „per 24 val.“ suformuoti naujus, rezultatas, yra sizifiškas pastangų ilgaamžiškumas bei nesėkmės siekiant pokyčių. Neuropsichologija tai aiškina plastiškumo paradokso sąvoka. Kai kritiniais laikotarpiais pasyviai patiriame aplinką, o vėlesniame amžiuje – tikslingai mokomės naujų dalykų, atitinkamose smegenų srityse sukuriame už tą įprotį/gebėjimą/įgūdį atsakingas neuronų jungtis. Kas vyksta, jei tikslingai nededame koncentruotų reguliarių pastangų , t.y. nesimokome naujų žodžių, meninių įgūdžių ar kūno judesių? Leidžiame mūsų psichikai ir nervų sistemai pasyviai priimti atsitiktinę informaciją bei patirtis ir gauname atitinkamą rezultatą – smegenų žemėlapių srityse formuojasi neuroniniai ryšiai pagal atsitiktines patirtis. Ydingi, neproduktyvūs įpročiai mums tarsi nenorint jų sąmoningai įtvirtinti, įsitvirtina patys. Šiems įpročiams leidžiame savarankiškai „dalyvauti tylioje kovoje dėl nekilnojamojo turto“ – t.y. dėl smegenų plotų. „Dauguma mūsų apie smegenis galvoja kaip apie dėžę, kurią vis papildome išmokdami ką nors nauja. Tačiau įgijus naują įprotį jis užima dalį smegenų žemėlapio, ir, kaskart mums jį kartojant, užima vis didesnę to žemėlapio dalį ir neleidžia įgyti kitų (gerų) įpročių. Štai kodėl užmiršti dažnai kur kas sunkiau nei išmokti ir kodėl vaikus lavinti taip svarbu – geriausia viską išmokti daryti teisingiau kuo anksčiau, kol blogi įpročiai dar neįgijo konkurencinio pranašumo.“[10] Tad kokią išmintį nori perduoti Jelizaras Tamarai? Gal tai, jog tinkamiausias laikotarpis tokius įpročius kaip veiklumą, kūrybiškumą, tvarkymosi su gyvenimo situacijomis ir iššūkiais būdą ir stilių, polinkį įsitraukti į naujas patirtis, sėti ir auginti yra nuo ankstyvos kūdikystės bei vaikystės iki paauglystės.
Grįžkime prie talentų temos, kuria ir pradėjau šį tekstą. Slapčia ar atvirai žavėdamiesi savo aplinkoje arba globaliu mąstu žinomų žmonių ypatingais pasiekimais, sukurtais darbais ir organizacijomis, dažniausiai jiems prilipdome epitetus „talentinga/-s“, „genijus“, „gimęs/-usi po laiminga žvaigžde“, „apdovanota/-s gamtos“. Tokiais pareiškimais tarsi nubraukiame antrąją svarbią dedamąją – to žmogaus aktyvų veikimą, ieškojimus, pavykusius ir nepavykusius bandymus, be kurių nebūtų to rezultato, kuriuo iš esmės žavimės ir kuris signalizuoja apie žmogaus talentą. Socialiniuose moksluose vartojamas terminas „agency“ nusako gebėjimą veikti proaktyviai konkrečiomis, bet nebūtinai palankiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Priešingas šiam gebėjimui yra pasyvus reagavimas į aplinką ir patogus laukimas bei priėmimas to, ką atneš kita valanda ar rytojus. Pasidomėję skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusių ir svarius atradimus padariusių žmonių vaikystės istorijomis randame vieną bendrą faktą: jau ankstyvame amžiuje – vaikystėje, jie turėjo veiklas ir pomėgius, kurios iškrito iš standartinės tų laikmečio švietimo ir ugdymo sistemos. Maža to – kai kurie mokslininkai, verslininkai, rašytojai dėl susiklosčiusių nepalankių finansinių aplinkybių šeimose, turėjo patys surasti būdus, kaip išlaikyti save ir vyresniuosius šeimos narius.[11]
Nuveikti ką nors įspūdingo moksle, versle ar mene galima esant palankioms aplinkybėms. Kartais tai vadinama sėkme. Bet būtent dėl sukauptos patirties, įžvalgumą ir kūrybiškumą išsiugdę žmonės, sugeba laiku ir vietoje pamatyti galimybes ir jomis pasinaudoti. Sėkmę jie kuria savo rankomis, veikimu ir mąstymo galiomis. Žmogaus proaktyvumas, noras atlikti užduotis pačiam arba priešingai – pasaulio matymas kaip pavojingo, nepatikimo ir sukonstruoto, tokio, kuriame nėra vietos iniciatyvai, yra išmoktas dėka gautų patirčių ir reakcijų iš aplinkos. Aktyvumas ir pasyvumas, veiklumas ir laukimas vykdyti nurodymus – taip pat yra įgūdžiai, buvimo pasaulyje stiliai, kaip ir bet kurie kiti neuronų ryšių funkcijomis pasireiškiantys mūsų įpročiai ir gebėjimai.
Mano asmeninis atradimas, kuriuo ir norėjau pasidalinti šioje esė, tai suvokimas, jog gebėjimas proaktyviai veikti, drąsa ieškoti ir „čiupinėti” pasaulį iš visų pusių bei džiaugsmas atradus erdves, kuriose galima ką nors sukurti ir pasiūlyti pasauliui, prasideda nuo gebėjimo proaktyviai reaguoti į aplinką bei veikti joje. Toks gebėjimas yra išugdomas ir įtvirtinimas neuronų jungčių pavidalu smegenyse.
Užbaigusi refleksijas ir esė visuomet skaitau tekstą bandydama pabūti skaitytojo pozicijoje. Tuomet klausiu savęs – „Kuo šis tekstas gali būti naudingas ir įdomus man, kaip skaitytojai?“. Šį kartą skaitytojo/-s reakcijos gali būti kelios:
A variantas: pasiteisinsiu ir pasakysiu, jog į vaikystę jau nebegrįšiu ir „deja taip lėmus aplinkybėms, esu truputį mažiau aktyvus/-i nei galėčiau ar norėčiau. Argi visi turime būti genijais, lyderiais, išradėjais, ekspertais, ieškotojais, … ?“.
B variantas: įdomios mintys, tačiau apie šio teksto autorę žinau minimaliai, tad pasitikrinsiu informaciją ir teiginius kituose informaciniuose šaltiniuose. Jei išties moksliniais tyrimais yra pagrįstas vadinamasis smegenų plastiškumas bei žmogaus smegenų gebėjimas šią savybę išlaikyti visu gyvenamuoju laikotarpiu, vadinasi turiu galimybes formuoti naujus įpročius, mokytis naujų dalykų, bandyti veikti kitais man naujais būdais ir stebėti, koks bus rezultatas.
C variantas: viskas atrodo gana logiška, tad gal ir verta paskatinti vaikus (savus/draugės/kaimynės/giminaičių) patirti pasaulį ir eksperimentuoti įvairiose situacijose – vasaros projektuose, savanoriškose veiklose, stovyklose, mąstymą lavinančiuose žaidimuose. Viską darant su saiku, žalos ar nuovargio išvengsime, o gal ir talentas naujas atsiskleis?
Talentas kaip ir meilė – ore nesklando, o veiksmais ir darbais žingsnis po žingsnio kuriamas.
Su meile – iš Vienos!
[1] https://www.biologyonline.com/dictionary/neuropsychology
[2] Apie biologinių duotybių, įskaitant sveiką smegenų funkcionavimą bei klinikinius atvejus, socialinės ir kultūrinės aplinkos abipusią sąveiką (per)formuojant įgūdžius, išmokstant veikti socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, išsamiai aprašoma N. Doidge knygoje „Save keičiančios smegenys“, 2012.
[3] S. Parulskis, Laiko nusikaltimai, 2020, 5 psl.
[4] originaliame tekste „granitas“ turi epitetą, prasidedantį raide „š“, tačiau savo tekste pasirenku jo nenaudoti.
[5] https://www.youtube.com/watch?v=ELpfYCZa87g
[6] https://www.youtube.com/watch?v=dmEOJyWVQj4
[7] Plastiškumo paradoksas reiškia, kad tos pačios neuroplastiškumo savybės, kurios leidžia smegenims keistis ir nulemia tam tikras lanksčias elgsenas, gali nulemti ir nelanksčias elgsenas, N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 243 psl.
[8] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 15 psl.
[9] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 64-65 psl.
[10] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 72 psl.
[11] https://simonsarris.substack.com/p/the-most-precious-resource-is-agency