Menais ir kūryba užsiimantis žmogus yra gražus. Ar galima įsivaizduoti ką nors labiau elegantiško ir estetiško nei pianinu skambinanti, grakščiai sulig muzikos banga palinkstanti moteris arba energingais mostais atkartojantis smuiko melodiją artistas? Šiai siekiamybei tapti realybe būtini elementai – polinkis, talentas ir darbas. Apie polinkį ir talentą šį kartą nerašysiu. Bet štai su IEVA KUPREVIČIŪTE, Londono Karališkosios muzikos akademijos (toliau – Akademija) studente, pasikalbėjome apie rūpestį ir atidumą kūnui, kuriuos turėtų prisiminti ir puoselėti profesionalai bei mėgėjai muzikai.
Ieva, išvykusi studijuoti į Didžiąją Britaniją muzikos atlikimo ir technologijų, pateko į aplinką, kurioje muzikos atlikėjai skatinami reguliariai mankštintis ir sportuoti, kur dalinamasi patirtimi bei patarimais apie geros fizinės ir psichinės būklės įtaką muzikanto savijautai. Kodėl muzikuojančių žmonių kūnams reikalingas fizinis aktyvumas? Fleita grojanti Ieva, atsakydama į klausimą, skatina atkreipti dėmesį į du dalykus – nuovargį ir fizinę įtampą, kuriuos patiria muzikantas išbūdamas ilgą laiką monotoniškoje padėtyje repeticijų ir koncertų metu. „Po arba prieš monotonišką darbą, sportas, kaip atsvara, yra labai svarbus. Skirtingi muzikos instrumentai sukelia apkrovas skirtingoms raumenų grupėms. Pavyzdžiui, grojant fleita, kūnas priverstas būti asimetriškoje padėtyje, tad didelė apkrova tenka kaklui, pečiams ir nugarai. O štai smuikininkams daugiausia vargsta kairė ranka. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog mažiausią nuovargį patiria grojantys fortepijonu, tačiau priklausomai nuo sėdimos padėties krūvis tenka nugarai.“ Jaunoji muzikė pastebi, jog labiausiai nukenčiančios muzikantų kūno sritys – nugara ir sprandas. Tad grojantiems žmonėms plaukimas, mažinantis skausmą, stiprinantis nugaros ir rankų raumenis, yra beveik ideali fizinė veikla. Plaukimas, kaip ir kardio pratimai didina plaučių tūrį, ypač tinka grojantiems pučiamaisiais instrumentais.
Nors Akademijoje, kurioje studijuoja Ieva, privalomos studentams sportinės ar mankštos programos nėra, tačiau akademinėje aplinkoje studentai šviečiami ir skatinimi užsiimti bent 1-2-iem skirtingomis fizinėmis veiklomis tarp grojimo praktikų. „Akademija organizuoja laisvai pasirenkamus jogos užsiėmimus. Jogos metu dirba tie raumenys, kurių pats žmogus neaktyvuoja nei sportuodamas, nei kasdienėje veikloje buityje. Atvykusi studijuoti žavėjausi viena dėstytoja – jos eisena ir judesiai visuomet tokie elegantiški ir plastiški! Po kurio laiko sužinojau, jog ji daug metų praktikuoja jogą“ – ryškiais prisiminimais pasidalijo Ieva.
Mergina daug laiko praleidžia grodama fleita, veda individualias pamokas 11-12 m. vaikams. Vis dėlto randa laiko fizinei veiklai ir mato jos teigiamą poveikį: „Esu lankiusi pilatesą, kardio treniruotes. Jogą, nors ir labai mėgstu, bet turėdama vis mažiau laisvo laiko, renkuosi pilatesą. Pilateso pratimų metu fizinė kūno apkrova yra didesnė. Anksčiau lankiau plaukimą. Būna ir taip, jog intensyviai ruošdamasi koncertui ar atsiskaitymui, tiesiog išbėgu pabėgioti. Pabėgiojusi grįžtu pilna energijos. Susitikdama su mokiniais skatinu rasti jiems asmeniškai tinkamiausią sporto sritį.“
Sportas – atgaiva ne tik kūnui, bet ir psichinei savijautai. „Sportuojant kūnas pripranta prie stresinių situacijų, tad lengviau valdyti nerimą. Juk laimės hormonai – dopaminas, serotoninas, išsiskiria sportuojant! Žinoma, jog sportuojančių žmonių nervų sistema stipresnė. Tai padeda susitvarkyti su įtampa prieš konkursus, pasirodymus. Prieš repeticijas ar koncertus, rekomenduojama atlikti tempimo pratimus, prabudinti save. Kūnas atsigauna, o protas nurimsta. Tai leidžia susikoncentruoti į veiklą.“
Ieva atkreipia dėmesį, jog, renkantis sportą svarbu įsiklausyti į kūno poreikius, nepersistengti, įvertinti savo galimybes bei galimas rizikas. Sausgyslių patempimas, kitos traumos gali ilgam laikui sustabdyti galimybę ne tik groti muzikos instrumentu, bet ir apriboti ar visiškai suvaržyti laisvę judėti.
Pasirodo, jog sportas ir muzika – labiau draugai nei konkurentai. Jei sunku prisijaukinti klasikinę sporto šaką, Ieva skatina atsigręžti į muzikantams labai artimą fizinę veiklą – šokius: „Šokiai muzikantams padeda lavinti ritmo pojūtį, pvz. hiphopo treniruotės. Smagu ir pakankamai saugu – labai retai patiriamos traumos, stiprinama viršutinė kūno dalį. Kuri kita sportinė veikla gali nuteikti linksmiau nei šokiai?“ – retoriniu klausimu baigiamejaukų pasikalbėjimą su Ieva.
Dėkoju Ievai už galimybę pažvelgti iš arčiau į muzikantų gyvenimo kasdienybę bei iššūkius, su kuriais, pasirodo, įmanoma susitvarkyti savo kasdienybę papildžius kitomis veiklomis.