Rašančių žmonių gyvenime egzistuoja laikas ir noras rašyti bei laikas ir noras pasninkauti be rašymo. Kažkas tai vadina motyvacijos veiklai pakilimų ir nuosmukių etapais. Gali išgąsdinti mintis, jog užsitęsus šiam pasninkui nebesinorės iš tokios klampiai jaukios būsenos išlipti, rašiklyje uždžius rašalas, o lapus nusės dulkių sluoksnis. Tad ar nereikėtų savęs saugoti nuo tokio stabčiojimo, o rašyti tol, kol akys mato, kol dar sakinį įmanoma suregzti, bent du, bent posmelį sulipdyti?
Draudimo poliso, galinčio apsaugoti nuo užsitęsusio rašymo pasninko nieks nesukūrė. Tikiuosi ir nesiruošia to daryti. Ir kol tai neįvyko, aš ateinu pasidalinti kilusiomis mintimis apie kūrybos ir sodo analogiją, kūrybos metų laikus bei jų cikliškumą. Atradau juos egzistuojant savo rašymo veikloje, gal atrasit egzistuojant ir savuose darbuose ar asmeniniuose santykiuose.
Mes gamtiški. Gamtoje augalus, kaip ir mintis reikia pasėti, daiginti, laukti pražystant, padėti bręsti ir leisti pailsėti. Rasti vaismedį ar gėlę, kuri ištisus metus tik žydėtų ar tik brandintų be sustojimo vaisius neįmanoma. Kurti be perstojo – taip pat, nebent kūrybą iškeičiame į gamybą, kopijavimą ar plagijavimą. Pirmieji kūrybos sezoniškumo patyrimai vyko jau ankstyvuoju rašymo laikotarpiu. Tuomet poezija buvo vienintelė mano užrašomų kūrybinių minčių forma. Užrašiusi srautą minčių keliais eilėraščiais, paskirdavau laiką poilsiui, po kurio naujos idėjos rasdavosi ir bręsdavo, o besiformuojančios užsirašytos padrikos mintys po kelių darbo valandų vėl pavirsdavo išbaigtomis eilėmis. Norėdavosi kurį laiką papasninkauti be rašymo – sustoti, tiesiog ne rašyti, o energiją nukreipti kur nors kitur. Tarsi sustingusios ir įšalusios žiemos laiką išgyvendavau. Mintys ir ranka ilsėdavosi, kaupdavo kūrybinę energiją, o atėjus kūrybiniam pavasariui – liedavosi eilės vėl tarsi upeliai po įšalo. Kūrybos repertuare atsiradus dar vienai formai – prozai, jaučiausi taip, tarsi vaismedžių sodą būčiau išplėtusi, pasodinusi kažką nauja. Nors ir vieni ir kiti – poezijos ir prozos vaismedžiai, pakaitomis dovanojo vaisius, supratau, jog kūrybos metų laikų cikliškumas išlieka ir juo galiu bei turiu mėgautis. Yra laikas sėti, auginti, genėti, brandinti, ir yra laikas ilsėtis, medituoti ir išsapnuoti naujus sodus bei kūrinius.
Kūrybos procesus apgyvendinti metų laikų sezoniškumo metaforoje lengva. Pavasaris – prasiveržianti nauja gyva energija, gimstančios įvairiaspalvės idėjos ir mintys, sužadintos sapnų, intuicijos, stebinančios kūrėją savo netikėtumu; vasara – sužydėjimas, eksperimentavimas, rūpestis gražiausiomis mintimis, jų atrinkimas ir nereikalingų piktžolių išrinkimas; ruduo – vis dar vilkint pačią gražiausią vasarišką suknią, glostomą rasų ir rūkų, pastveriamos ir nuraškomos sultingos brandžios mintys ir kryptys, pradedamos dėlioti tekstuose. Vasaros ir rudens sandūroje sukaupti įspūdžiai ir nuotykiai, patirtas juokas ir ašaros, išgyvenimai su didžiule energija prasiveržia naujo kūrinio apmatais, kada nors keliausiančiais kūriniu pas skaitytojus. Savo kūrybinius tekstus vadinu rudenimis ir žiemomis. Kartais taip ir sutampa, jog rudenį ir žiemą gimsta mano vieni geriausių tekstų. Atėjus pavasariui – vėl pasiduodu gamtos gaivališkumui ir cikliškumui: gaudau šviesą, saulę, sėju naujas idėjas ir ieškau dar neapsodintų bei neišpuoselėtų tekstų, minčių jiems ir darau įrašus savo kūrybinio sodo plotuose.
Kūrybą jausti kaip savo santykį su aplinka ir su savimi, kuriame kartais ištinka ir prieštaravimai, ir kivirčai, ir nesusipratimai, ir meilė? Kodėl gi ne, jei ir psichoterapijoje šeimos, organizacijos, bendruomenės santykiai lyginami su metų laikais[1]. Pradžia – pavasaris, įsimylėjimas, pastelinės spalvos, idėjų sprogimas – ar visos užsimegs ir taps augančiais, besiskleidžiančiais žiedais, priklauso nuo mūsų pastangų. Atėjusi vasara parodo, kurie augalai, jausmai, ryšiai ir tikslai stipriausi bei sveikiausi. Jie sukrauna didžiausius žiedus, traukiančius visas turimas žmogaus jusles. Augančia ir brandžia kūryba bei idėjomis svarbu dalintis – lai ragauja, atsirenka kiti savo mėgstamiausius ir maitinančius širdį bei protą tekstus. Į ką jie pavirs, kokius vaisius užaugins, priklauso nuo mūsų – ar pavyks nepamesti, nepamiršti rūpintis ir laistyti. Ruduo parodys, kaip stipriai mylėjome, auginome, puoselėjome, ar sugebėjome apsaugoti nuo išorinių ir vidinių kenkėjų, kontrastingų karščio bei šalčio bangų – santykius ir savo kūrybą. Pamatysime, ar laistėme užtektinai, skyrėme laiko ir energijos, ar pašalinome nereikalingus, energiją veltui eikvojančius, nevaisingus ūglius ir ryšius ar išvaikėme sodo triukšmautojus. Galiausiai visą grožį ir turtą, užaugintą ir išsaugotą, nešamės į žiemą, atrodytų ramų ir neaktyvų, atšiaurų ir stingdantį laiką. O žiemoje brandžios rudens gėrybės ir rezultatai, kuriais džiaugiamės ir didžiuojamės, suteikia energiją tolesniam kūrybos srautui: kai viskas aplink nurimsta ir užmiega, nuoseklus darbų tęstinumas būdrauja. Žiema tarsi įkurdindama kūrėją ramesnėje, prislopintoje aplinkoje, leidžia susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, gryniausia, tikslingiausia nuveikti. Kūrinys išbaigtas per žiemą, praėjęs visus keturis kūrybos metų ciklo etapus, kūrėjui ir jo skaitytojams leidžia sutikti pavasarį tarsi naują pradžią – dovanoja išbaigtą kūrinį ir įkvėpia naujiems darbams. Vieno ciklo pabaiga skelbia naujojo pradžią. Džiaugsmas brandžiais rezultatais maitina sėjamas idėjas ir mintis naujiems kūriniams – jos ir vėl byra tarsi sėklos, atguldamos sodrioje riebioje žemėje. Daigiosios įsitvirtins ir suvešės, tęsdamos kelionę kūrybos metų laikų ciklu, kartais atkartojančiu keturių metų laikų kaitą, o kartais gyvuojančiu simboliniais šio ciklo etapais tik kūrybiniame procese.
Dar iki įveisdama savo kūrybinę erdvę taškai•ant•į, užrašomus tekstus įsivaizdavau kaip eksperimentinį minčių sodinimą. Turėjau tikslą jas puosėlėti ir plėtoti, formuoti savo kūrybinio sodo stilistiką bei tobulinti šios sodininkystės įgūdžius. Neseniai atradau, jog su tokiomis mintimis esu ne viena ir sodo metafora kūrybinei erdvei įvardinti jau egzistuoja. Apie virtualius idėjų ir kūrybinius sodus[2] bei apie virtualių erdvių, kuriose plačiai ir spalvingai puoselėjamas rašto ir vizualinis turinys, žinoma nuo 90-ųjų[3]. Asmeninės kūrybinės erdvės išlipa iš standartinių blogų, vlogų, socialinių medijų paskyrų, turinčių vizualinės struktūros šabloną ir kartais ribotą galimų užrašyti ženklų skaičių, rėmų. Virtualūs idėjų ir kūrybiniai sodai, kaip saviraiškos ir kvietimo užsukti diskusijai ar skaityti autorių kūrybą, atsirado dėka tokių platformų kaip wordpress ar wix. Tūkstančiai skirtingų karkasinių variantų leidžia susikurti norimą savo „sodo“ dizainą, struktūrą, funkcionalumus bei integracijas.
Koks sodas bebūtų, jis reikalauja kūrybinio polėkio, dėmesio ir įgūdžių. Kūrybos sodo priežiūros įgūdžiai ateina su išmintimi, įgaunama per praktiką. Atrasti savo žemei tinkančią sėklą užtrunka laiko. O dar prieš tai ir savo žemę atrasti reikia. Pasėtai sėklai – idėjai, reikia šilumos, tinkamų sąlygų ir dėmesio. Kartais neri stačia galva į egzotiškų augalų ir minčių karalystę, įsivaizduoji besantis profesionalaus sodininko amplua, bet galiausiai išdygsta spygliuotas, nematytas ir visai ne toks, kokio tikėjaisi, keistas augalas. Atsirenki vieną ar kelis, su kuriais nuoširdžiai, be atvangos bandymų bei klaidų keliu dirbi, eksperimentuoji. Ir štai vieną dieną kažkas pražysta. Dirbant nuosekliai, o laiką užpildant kantrybe išryškėja augančio kūrinio kontūrai, siužetas, pagrindinė mintis, veikėjų charakteriai įgauna išskirtinius bruožus, girdi mielą ausiai pasakotojo balsą. Reikalingos mintys susideda į gražius žiedus, o nereikalingi dalykai žūsta, išsitrina, juos nupusto vėjas šalin. Subrendusią esmę – vaisių, reikės išlaikyti ir paruošti žiemojimui, trumpam palikti tamsoje ir vėsoje, apmąstyti. Atėjus pavasariui beliks kartu leistis į naujo kūrybinio ciklo erdves ir žemės darbus.
Sodo – virtualaus, gyvo ir kūrybinio, kaip ir santykių, apleisti negalima; jei norima, kad žydėtų, reikia ir įkvėpimo, ir jausmo, ir atsisakymo, ir daug nuoširdaus darbo kasdien.
Visais metų laikais.
[1] https://medium.com/lady-vivra/the-natural-seasons-of-every-relationship-9902eb9ec727
[2] https://cagrimmett.com/notes/2020/11/08/what-are-digital-gardens/
[3] https://www.technologyreview.com/2020/09/03/1007716/digital-gardens-let-you-cultivate-your-own-little-bit-of-the-internet/