Stovėjau žvelgdama į žemai ir toli slėnyje prigulusį miestelį. Iš visų keturių pusių jį supo kalnai. Upės nesimatė. Nors ir galėjo būti tokia, kurios plika akimi negalėjau įžvelgti. Tikėtina, jog ir pagrindinis kelias vinguriavo tarp namų ir pastatų, surinkdamas siauresnių ir trumpesnių keliukų ir gatvių eismą bei pavienius garsus, ir visa tai nusinešdamas per tunelio tamsą į kitas salos dalis. Žiūrėdama galvojau, jog norėčiau ten būti – vaikščioti gatvėmis ir, užvertusi galvą aukštyn, iš apačios žiūrėti į tą tašką, kuriame esu dabar. Tikriausiai yra dalis žmonių, kurie pažvelgę žemyn apsisuktų ir nueitų garsiai ar mintyse pasakę “nieko įdomaus, važiuokime iš kur atvykę”, “o kur paplūdimys?”, “tikriausiai kokteiliai ir muzika būna vakare?”
Keliaujame ir (apsi)gyvename tam tikrose vietose neatsitiktinai. Pasirenkamose būti ar gyventi vietose yra kažkas, kas traukia, nes atrodo, jog būdami kad ir nepažįstamoje pirmą kartą lankomoje vietoje, esame (arba pagaliau tampame) savimi. Tai trykšta nuotaikoje, aprangoje, veikloje ir suvokiant save – „čia aš. Pagaliau tai aš.“ Panašu į abipusius romantinius santykius – aplinka apkabina mane ir aš atveriu širdį jai. Oi! – ne su visais žmonėmis norisi apsikabinti; ir tikrai ne visos vietos svetingos būna mums: kartais randame jas atšiaurias, užsidariusias, nesukalbamas, o kartais ir patys nesistengiame perprasti jų.
Kelionėse labiau nei kitose situacijose tai krinta į akis: miestuose, jų viešosiose erdvėse sutinkame vienokius žmones, gamtos vietovėse jau kitokius. Kiekvienas atskirai, nors ir būdamas unikalia asmenybe, savo elgesiu, išvaizda, įpročiais (įskaitant, bet neapsiribojant vartojimu), yra vietos ir savo aplinkos tradicijų bei kultūros mokinys, atkartotojas ir tęsėjas. Ar žmogus renkasi, kur keliauti ir būti, ar vieta su jau susibūrusia bendruomene, infrastruktūra bei per šimtmečius susiformavusia gamta pasirenka vienus žmones, o kitus išstumia, siekdama pratęsti save žmogaus veiklomis ir rekreacijos formomis?
Vietos ir vietovės, norėdamos išsaugoti savo tapatybę ir unikalumą, tikslingai pritraukia ir kviečia žmones, galinčius tą tapatybę palaikyti ir atkurti savo buvimu. Ar spėjame pastebėti panašumus tarp savęs ir kitų žmonių, sutinkamų erdvėse ir vietovėse, kuriose keliaujame ar apsigyvename? Lyg ir svetimi, bet vis vien turime kažką bendro: džiugina vietos maistas, garsų paletė, žmonių tankis, kuriuos randame; dalinamės bendru supratimu – ką vertiname, kur renkamės būti ir ko atsisakome. Bendra aplinka mums padovanoja galimybę turėti ir naudotis tais pačiais fiziniais daiktais, simboliniais ir kultūriniais artefaktais, kuriuos gerbiame, saugome ir naudojame norėdami pristatyti save kitiems. Buvimu ir veikimu atkuriame vietą kaskart tokią, kokią radome, arba pridėdame truputį subtilių akcentų nuo savęs. Dėl pastarųjų vieta tik dar labiau pagyvėja tapdama gyva ir sava nuolat esantiems ir besilankantiems žmonėms.
Vieta ar erdvė visuomet yra apie kažką – apie poilsį, intelektinį pažinimą, kultūrinę ar sportinę veiklą, įkvėpimą kurti, fizinę ištvermę, kūno tobulinimą. Gamta ir infrastruktūra su visomis savo turimomis ypatybėmis vieniems suteikia galimybes veikti, o kitus riboja – tarsi atsisako priimti besitikinčius veiklų, kurios nesuderinama su vietos galimybėmis ir tapatybe. Vieta turi galią priimti arba atstumti. Ji atsisako priimti žmones, kurie nori veikti kitaip nei vietiniai ir atkeliaujantys šios vietos gerbėjai bei garbintojai – kuriantys ir palaikantys vietos savitumą, tikrumą. Ji išstumia ir ignoruoja pažeidžiančius, ardančius erdvės vaizdą bei aplinką, besikėsinančius į jos sakralumą.
Vieta – tapatybės kūrimo ir perkūrimo kontekstas ir priemonė. Būti savimi neįmanoma pasitelkiant vien tik save. Mano veiklos, išvaizda, užsiėmimai, įvaizdis, kalbėjimas, emocijų raiška, dvasingumas, įgauna prasmę ir pražysta kontekste, kuriame esu kažkas. Vieta padeda suvokti kas esu ir kokios mano galios, ribos, baimės ir svajonės. Koks jausmas lydi supratimą, jog erdvė „mano“ ir „man nėra svetima“? Gal tai drąsa? Ar man drąsu būti tuo, kuo esu čia? Ar kiti žmonės, su kuriais dalinuosi vieta ir erdvėmis, bei pati erdvė man padeda būti savimi? Keliaudami, įsikurdami ar apsigyvendami ieškome tokių vietų, kuriose gera būti. Buvimo gerumas kiekvienam pasireiškia skirtingu fizinio komforto lygiu, temperatūra, žmonių masiškumu, gamtiškumu ar miesto kultūros intensyvumu. Erdvės ir vietovės, turėdamos savo aurą – fizinę ir dvasinę komplektaciją, žmonių gyvenimo būdo tendencijas, santykį su besiribojančiomis kitomis erdvėmis infrastruktūros, komunikacijos, istorinių ryšių priemonėmis, vienus žmones traukia atvykti, tuo tarpu kitiems gali atrodyti bespalvės arba nepatrauklios, niekuo negalinčios prisidėti ir padėti asmens savikūrai ir saviraiškai. Erdvių ir vietų kartais nematome ir neatpažįstame, nes negalime įsivaizduoti jose savęs, o jų reikalavimai mums tampa pernelyg dideli ar net grėsmingi.
Būdama kalnuose, stebėdama gamtą ir sutiktus takuose žmones, susimąsčiau: kokie žmonės renkasi buvimą gamtos apsuptyje – keliones kalnuose, miške, įsikūrimą provincijoje? Ar žmogus turi būti gamta besidomintis entuziastas, botanikas, aplinkosaugos klausimų specialistas? O gal ji (-s) į gamtą eina vedinas įkvėpimo kūrybai ir prasmės gyvenimui paieškų? Visi variantai gali būti teisingi, lygiai kaip ir pernelyg paprasti.
Man gamta – lyg kontekstas, kuriame harmoningai mainosi spalvos ir keičiasi atspalviai, cikliškai kartojasi metų laikai, o garsai susigroja į vientisą melodiją. Nuščiuvusioje gamtos aplinkoje – ideali proga susitikti su savimi. Šio susitikimo metu reikia turėti drąsos išgirsti vidinius klausimus ir pasiruošti atsakyti į juos. Eiti iš toli artyn, iš aukštai žemyn. Leistis iš keliasdešimties ar keliolikos šimtų metrų kalno viršūnės į papėdėje įsikūrusį savo minčių ir išgyvenimų kaimą. Kaimą, besiribojantį su kitomis vietomis ir erdvėmis, kontrastingą triukšmingosioms, užtat priverčiantį klausyti(s), patirti ir mokytis išgyventi. Į gamtą einantys ir su ja susikalbantys žmonės, manau, yra drąsūs atsidurti (gal net patį pirmąjį kartą) beribėje aukštikalnių erdvėje, kurioje kiekviena tyliausia mintis ir klausimas, kaip ir sušuktas žodis, nuaidi su dideliu atgarsiu, išjudindamas minčių ir prasmių masyvus.
Gamta pasišaukia išdrįstančius klausti ir nebijančius per visą gyvenimą statytų vidinių kalnų griūties. Atskilę akmenys tarsi atsakymų nuotrupos ir užuominos rieda žemyn į slėnį. Surandame juos ten ilgos kelionės pabaigoje žemai kalnų apsuptame kaime. Vietos ir žmogaus duetas galingas: papildydami vienas kitą abu susišaukia, o panorėję bunda ir skleidžiasi savo ryškiausiomis tapatybės spalvomis.