Prieš keletą metų knygyne žvilgsnis sutojo ties dailiu knygos viršeliu – alyvinės spalvos sijonas, vilnijantis aplink elegantiškas moters kojas, apautas neaukšta pakulne uždaru priekiu basutėmis, švelnios kreminės spalvos fone. Autorė Jennifer Baumgartner retoriškai viršelyje klausė Ką apie tave sako apranga. Psichologija moters drabužinėje. Vakarų šalyse, kur psichologijos ir psichoterapijos tradicija ir praktika gyvuoja daugiau nei šimtmetį ir yra padariusi įtaką vietos kultūrai, ši savistabos, atliekamos santykyje su psichoterapeutu, sistema taikoma labai kūrybiškai. Pavyzdžiui, rūšiuojant ir tvarkant spintų bei spintelių turinį, o tvarkymąsi gretinant su minčių apvalymu, išgryninimu. Gal ne veltui ir posakiai naudojami „turiu sudėlioti visas pabirusias mintis į stalčiukus“, „reikia apvalyti mintis“ arba „oi, jaučiuosi visas išsibarstęs (-čiusi).“
Knyga nėra skirta vien tik drabužių spintos turiniui aptarti ar analizuoti. Ši knyga apie bet kuriuos turimus, kaupiamus, perkamus, saugomus, slepiamus, išmetamus daiktus ir mūsų santykį su jais. Autorė siūlo kiekvienam atkreipti dėmesį į mūsų elgesio su materialiais daiktais įpročius ir pasikartojimus – kaip jais užpildome savo namus, kaip dažnai naudojame vienus, o kitus įsigyjame tiesiog dėl turėjimo, lengvai ar gailėdami atsisveikiname su nereikalingais, sugedusiais daiktais. Knyga kviečia atkreipti dėmesį į tai, ką mūsų daiktai, jų kiekis, naudojimo trukmė, prisirišimas ir tvarkymosi su jais būdai kalba apie mus.
Paskutinį kartą bebaigdama tvarkyti namus, jaučiau lyg būčiau kažką pamiršusi. Apsižvalgiau: paviršiai, daiktai ir gėlės – viskas buvo gavę dėmesio. Pasirodo ramybės nedavė tai, jog užmiršau patikrinti šiukšlių dėžių būklę ir turinį – perbraukti per paviršius šluoste pašalinant dulkes, paruošti turinį maišeliuose išnešimui į lauko konteinerius ir vėl sustatyti jas į įprastas vietas. Veiklos procese netikėtai prisiminiau J. Baumgartner knygą. Mintys susirikiavo į du klausimus: 1) ką šiukšliadėžių išvaizda ir būklė bei 2) tai, kaip mes tvarkomės su jų turiniu, pasako apie po vienu stogu gyvenančius žmones, jų demonus ir angelus, karts nuo karto nusileidžiančius į mūsų buitį iš sąmonės ir pasąmonės?
Pamėginau paieškoti straipsnių, analizuojančių elgesį ir pasirinkimų, tvarkant atliekas ir realizuojant daiktų perteklių, psichologinius aspektus. Radau įdomių įžvalgų sociologinių ir psichologinių tyrimų pagrindu parengtuose straipsniuose ir publikacijose. Daugelyje jų išryškinamos ir aptariamos socialinių, ekonominių bei kultūrinių skirtumų bei pokyčių laike sąsajos su žmonių nusiteikimu įsitraukti į buitinių atliekų rūšiavimo, daiktų antrinio panaudojimo praktikas bei gamtos apsaugos iniciatyvas. EREF (Environmental Research & Education Foundation) internetinėje svetainėje suformuluotas globalus, bet išvengiantis kaltinimų neatsakingumu ar apsileidimu industrinio pasaulio žmonėms priežastinis ryšys: Pramonės revoliucija suteikė mums technologijas, pažangą ir komfortą, visa, ko reikia žingsniuojant teisinga linkme. Tačiau pažangios technologijos taip pat gali sudaryti prielaidas atitolti nuo gamtos ir gamtiškosios ekosistemos, sustiprinti žalingą mąstyseną, jei, pavyzdžiui, žmonėms yra nesuprantamas, atliekų surinkimo ir tvarkymo ryšys su tuo, kas iš tikrųjų vyksta atliekų perdirbimo įmonėje ar jų saugojimo aikštėlėse[1]. Čia minimas atitolimas nuo gamtiškojo pasaulio ir negebėjimas įžvelgti savo veiklos tiesioginės įtakos gamtai yra labiau moralinis ir psichologinis, nei fizinis. Tyrimuose ir apklausose[2] paaiškėja, jog žmonės įvardija pragmatiškas priežastis paaiškinti, kodėl jie nerūšiuoja ar neperdirba patys atliekų ar nereikalingų daiktų: nepatogu, didelės laiko ir finansinės sąnaudos, kaltas užsimiršimas, sunku atskirti, kas gali būti perdirbama, o kas ne. Žmogaus elgesio mokslų atstovai pasirinkimą vienaip ar kitaip elgtis su buitinėmis atliekomis lygina su žmogaus pasirinkimais savo sveikatos priežiūros, mitybos ar fizinio aktyvumo atžvilgiu. O būtent šiose srityse mes, Pramonės revoliucijų vaikai, gana dažnai ir stringame stokodami ilgalaikės motyvacijos trokšdami greito atlygio už dienos eigoje įdėtas pastangas. Kadangi atlygis už atliekų perdirbimą (Žemės tausojimą) ir retokai praktikuojamo atliekų perdirbimo (aplinkos taršos) padariniai nebūtinai yra lengvai pastebimi, žmonėms gali būti sunku susieti savo kasdienius įpročius ir šių įpročių pasekmes2. Tikėtina, jog nematydama (-s) greitai pamatuojamo rezultato, neeikvosiu laiko, energijos ir kitų išteklių veiksmams ir veikloms, kurie veda nežinia kur.
Iš globalaus konteksto pereikime prie praktikos – ar galėtume prisiminti pastarąjį kartą, kai kažką dėjome į šiukšlių dėžę arba nusprendėme, jog koks nors daiktas nebereikalingas, o gal štai anas drabužis jau atgyveno savo? Tikriausiai vargiai pavyks prisiminti, nes su buitinėmis atliekomis, nebereikalingais daiktais elgiamės automatiškai, t.y. neapmąstome sąmoningai veiksmų sekos, o kartais net neužfiksuojame atmintyje momento, kad kažką įmetėme ar įdėjome į šiukšlių dėžę. Prieinu, atidarau, įmetu/įdedu, uždarau ir nueinu. Kaip žinia, veiksmai ir reakcijos, kuriuos atliekame nesąmoningai – dienos ritualai ir staigūs impulsyvūs poelgiai netikėtose situacijose – daugiausia ir pasako apie mus. Kas mus erzina, ko bijome, trokštame, kas mums yra svarbu, dėl ko mums nepatogu ir nejauku, kokiose situacijose vis dar neišmokome susitvardyti ir kuriose perlenkiame lazdą – stengiamės kontroliuoti pernelyg stipriai? Ar tai, kuo ir kaip užpildome atliekų talpas ir į kokį tolesnį gyvenimą nusprendžiame palydėti jas, gali ką nors pasakyti apie mūsų būdus tvarkytis buityje bei gyvenime? Nepaisant mūsų sąžiningo įsitikinimo, jog apsisprendimas išmesti tai, ko mums nebereikia yra akimirkos trukmės (sąmoningas apgalvojimas), iš tikrųjų tai yra mūsų praeities išgyvenimų, norų ir net mūsų tapatybės produktas[3]. Žmogus nori tikėti, jog visuomet priima tik racionalius sprendimus, gaudamas maksimalią naudą bei kaip įmanoma labiau eliminuodamas galimus praradimus. Vis dėlto mūsų elgesys daiktiškajame pasaulyje – atliekų tvarkymas ar daiktų kaupimas, yra įtakojami daugelio faktorių: to, ką mes žinome ir ko mes nežinome (turima informacija); buvusios patirties ir dalies to, ką iš jos prisimename (sąmoningai ir nesąmoningai apkarpyti ir perrikiuoti prisiminimai); fiziologinės ir emocinės būsenos apsisprendimo akivaizdoje; socialinių nuostatų (įskaitant vertybes ir tai, kaip stipriai mus veikia gajos socialinės normos visuomenėje ir artimesnėje aplinkoje – bendruomenėje)3.
Leiskimės dar giliau ir pamąstykime: argi tai, kaip mes elgiamės su kai kuriais daiktais, smulkmenomis, net ir maisto likučiais – išmesdami, atsikratydami jų, nepanašu į prisiminimų ir patirčių išstūmimo į pasąmonę procesą? Sąmoningai visko vienu metu neprisimename, taip ir visko, kas įsigijama gyvenimo eigoje negalime kaupti namuose – kažko nuolat reikia atsisakyti, kažką išmesti, atiduoti, t.y. „išstumti“ iš savo gyvenamosios aplinkos ir gyvenimo bendrąja prasme. Dažniausiai tai – buitinės atliekos, nebereikalingi ar sulūžę daiktai, kartais – smulkmenos, niekučiai iš nostalgiškai prisimenamų kelionių ar laiškai, kurie asocijuojasi su kažkada buvusiu artimu žmogumi. O gal tai kažkas, ką slepiame nuo šeimos narių ir kurie gali išduoti mūsų paslaptis? Tamsi gili šiukšlių dėžė ir nepermatomo storo plastiko maišai – išgelbėja mus nuo estetinį vaizdą praradusių daiktų, sugedusių maisto produktų bei dalykų, kuriuos atiduodami šiukšliadėžės tamsai, tikimės, jog ir prisiminimai ar ryšiai, susiję su jais, nugrims giliai ir negrįš. Kaip ir ankstyvos patirtys ir įvykiai, taip pat ir mūsų įsigyjami ar gaunami dovanai daiktai, maisto produktai ir niekučiai turi savo gyvavimo ciklą. Kažkada buvę parankiniai, reikalingi ar vartotini, pasiekę savo gyvavimo piką, yra išstumiami iš gyvenimų ir buičių. Jie atlaisvina vietą kitiems daiktams, priemonėms bei įvykiams ir žmonėms, asocijuojamais su jais.
Kaip ir kiekvienas pasirinkimas, taip ir mūsų įpročiai realizuojant šiukšles, atliekas ir nereikalingus mums daiktus yra socialūs, kultūriški ir psichologiški. Jie pasakoja apie įsišaknijusius vartojimo įpročius, prisirišimą arba atsainumą vieniems ar kitiems daiktams, pagarbą arba abejingumą daiktų ir produktų gamintojams ir kūrėjams, augalinės ir gyvūninės kilmės maisto augintojams, savęs asociaciją su tuo, kas vyksta gamtoje, gamtai ir su mūsų gyvenimais. Padarykime eksperimentą tiesiog sau, nesileisdami į statistinius apibendrinimus – trumpam nukreipkime žvilgsnį į artimiausią namuose turimą šiukšliadėžę. Argi už išvaizdos – dizaino, dulkių ir dėmių sluoksnio arba idealiai tvarkingo paviršiaus, uždaro ar atviro talpos viršaus, pastovios ar chaotiškai kintančios buvimo vietos, priklausomybės kažkam ar besavininkės, ir netgi – už nesąmoningo elgesio, su tuo, kas man ne(be)reikalinga, nestovi gana gerą atspindį žiebiantis socialinis ir psichologinis veidrodis?
[1] https://erefdn.org/impacts-to-public-recycling-from-psychological-and-technological-stimulus/
[2] https://www.huffpost.com/entry/psychology-of-why-people-dont-recycle_n_57697a7be4b087b70be605b3
[3] https://www.gwinnettrecycles.com/2017/03/20/psychology-of-recycling/