Atostogų metu sugrįžo vienas mėgstamas, bet reguliariai kartais sustabdomas malonus ritualas. Kavos gėrimas. Ypač tie rytiniai gurkšniai buvo ir vėl tapo maloniais – užrašant pirmąsias ryto mintis, apmąstant ar perplanuojant būsimus dienos darbus. Ir vėl gurkštėlėjau jau pirmosiomis atostogų dienomis. Supratau, jog man šio švelnaus intensyvumo ir nebūtinai dideliais kiekiais, eliksyro gyvenime reikia. Beje, šis tekstas, rašomas pirmąjį rytą po atostogų taip pat paskanintas kavos aromatu. Bet šįkart ne apie kavą ir maistą. Bent jau netiesiogiai. Šįkart apie esamus ir nesamus ryšius, kuriuos žmogus kuria stebėdamas, būdamas ir dalyvaudamas. Ir fotografuodamas.
Atostogavome pirmąją savaitę. Keletą valandų trukusio žygio pabaigoje noras gurkštelėti kavos atvedė į aukštikalnėse įsikurusią jaukią ir elegantišką atokvėpio vietą – kalnų kavinę. Erdvią viduje – su ant sienų iškabintais įrėmintais vietos apylinkių herbariumais, ir besitęsiančią lauke – su dviem atviromis terasomis atviru vaizdu į medžių žalumą ir kalnų tolį. Įsitaisėme viršutiniojoje – sulig medžių lajomis ir iš jų atskrendančiais pabendrauti paukščiais. Žemiau liko žmonių – vyrų, moterų ir vaikų – balsai, atsimušantys į storų senų medžių kamienus.
Viršutinėje terasoje garsai buvo lyg prislopę – vėjo šlaminami medžių lapai mokė kalbėtis pašnibždomis besiilsinčius žmones. Visų mūsų kartu balsai, nepaisant (o gal būtent kaip tik dėl) skirtingų kalbų intonacijų, garsų, ritmo kartu su paukščių čiauškėjimu atrodė lyg instrumentinės muzikos kūrinys. Prisiminiau skaičiusi, jog muzikai suprasti ir jos meditatyvų poveikį pajausti nereikia net kalbos mokėti. Tad gal ir kalbos, kurios nesi įvaldęs, gali klausytis lyg muzikos?
Šioje žmonių ir gamtos, garsų ir vaizdų bei jau ragaujamos kavos aromato apsuptyje atkreipiau dėmesį į dvi moteris, įsitaisiusias prie gretimo staliuko. Viena jaunesnė juodaplaukė gelsvu kašmyro megztuku ir kiek vyresnė kita – baltais žilais plaukais, su sidabro auskarais, papuoštais baltų perlų akutėmis. Nedaug kalbėjo tarpusavyje. Ilsėjosi saulėje ir kiekviena turėjo po knygą. Žilaplaukė skaitė kažką tamsių žalių samanų spalvos kietu viršeliu. Tamsiaplaukės rankose buvo Susan Sontag “Against Interpretation”.
Pamačiusi Susanos Sontag pavardę grįžau mintimis į studijų laikus, kai skaičiau daug man tuomet atrodžiusių neįtikėtinais sociologinio, antropologinio ir socialinės kritikos tyrimo objektais pasirinktų temų. Atsiminiau netgi tokį vaizdą – stoviu universiteto bibliotekoje ir laukiu su nekantrumu pasiimti Susan Sontag esė rinkinį “Apie fotografiją”. Nedidelio formato knygutė, bet įsimintina ir aktuali šiandien: apie fotografiją, kaip metodą bei galutinį produktą, prisidedantį formuojant mūsų supratimą apie vietas, žmones ir socialines situacijas, ypač tai, su kuo niekuomet nesame realybėje susitikę ir ko nesame matę.
Kelionės atmosferoje kaip tik susimąstyti paskatino ir S. Sontag vartota turizmo fotografijos samprata. Anot socialinės kritikės fotografuodami ir dalindamiesi vaizdais formuojame atrinktą ir iškarpytą nuomonę bei supratimą apie socialinę realybę, kurioje žiūrintieji fotografijas nėra buvę ir galbūt niekuomet nebus. Žmones, nesilankiusius fotografijose užfiksuotose vietose, suvedame į akistatą su vaizdais, kuriuos norime, kad jie matytų ir atitinkamai suvoktų tas vietas. Stebinčiųjų akis pasiekia gražiausi ir patraukliausi šalies, regiono, gamtos ir kultūriniai objektai, spalvingi gyvosios kultūros vaizdai, kurie žavi ir pritraukia srautą žmonių, norinčių pabūti vaizduose ir su vaizdais, kurie užfiksuoti fotografijose. Taikliausias palyginimas, kurį man pavyksta sugalvoti ir kurį gana lengva įsiminti yra apie fotografijų paradinę ir tuščiąją puses. Popierinė, ne skaitmeninė nuotrauka turi jas abi. Balta, tuščia nuotraukos pusė yra simbolis to, ko mes nefotografuojame, nors ir matome (o gal ir nematome). Arba nufotografuojame, bet sunaikiname, o kartais slepiame nuo kitų, nes nenorime turėti prisiminimų apie netobulus atostogų vaizdus ar kreivokas asmeninio gyvenimo situacijas.
Nors S. Sontag rašė dar iki instagramų ir feisbukų eros, tačiau jos idėjos, manau, puikiai tinka pareflektuoti šias socialinių medijų erdves bei mūsų santykį su jomis. “Nuotraukų darymas yra netikra dalyvavimo forma. Fotografuodami mes save atribojame nuo aplinkinio pasaulio ir žmonių[1].” Nufotografuoti ir eksponuojami socialiniuose tinkluose mūsų atvaizdai yra šių laikų socialinių santykių sudedamoji ir gana svari dalis. Tad apmąstant atvirumą ir artimumą tarpusavio santykiuose norisi kvestionuoti, kiek santykiai, kuriuose rodome tik tobulą išvaizdą, puikias asmeninio gyvenimo ir darbo santykių aplinkos akimirkas gali būti traktuojami atvirais ir tikrais? Mėgstu simbolinius palyginimus, todėl pasitelksiu šįkart kūno nuogumą. Apsinuoginus visiškai prieš kitą žmogų ir nebandant pridengti netobulų (savo įsivaizdavimu ir vertinimu) kūno vietų, galiu teigti, jog esu artima ir atvira iki galo, t.y. pasirodau tokia, kokia esu. Filtrų, korekcijų, apkarpymų veiksmai fotonuotraukoje esančių objektų neišgrynina. Atvirkščiai – toks veiksmas po veiksmo uždeda pridengiančius pirminį vaizdą sluoksnius ir sukuria n-tąją subjekto tapusio objektu versiją. Nuotraukos tuomet prabyla lengvai arogantišku tonu: “Žiūrėkite mano šią versiją, o galbūt kada nors gyvenime susitiksime ir gyvai. O gal ir ne. Nes to, ką matote atvaizde iš tikrųjų nėra.”
Pridėdama fotografijas kartu su publikuojamais tekstais savo kūrybinėje erdvėje bei socialiniuose tinkluose seniai neberašau, kas tose nuotraukose pavaizduota ir kur jos darytos – šalis, vietovė, įvykis. Kodėl? Atsakymą, pagrindžiantį mano logiką, aptikau skaitinėdama S. Sontag. Prisimenat – ji rašė apie tai, kaip turizmo fotografija formuoja įsivaizdavimą ir lūkesčius apie svečias šalis ir vietoves. Geltonas automobilis bananmedžių lauko fone, alyvinės spalvos gėlės žiedas kalnų horizonte ar juodo šokolado spalvos kava puodelyje ant staliuko centrinės miesto aikštės pakraštyje – visa tai dėl tam tikrų priežasčių (sąmoningų ar pasąmoningų) patraukia mano dėmesį ir tai, kas nufotografuota tampa man svarbių prisiminimų akcentais. Ar reikia suteikti skaitytojams ir žiūrovams lūkestį, jog jie, nuvykę į tą pačią šalį ar vietovę ras tuos pačius daiktus, žmones, pastatus, maistą? Ar jiems patiks tai, kas man patiko? Objektyviai žiūrint be abejo tikimybė visuomet yra, tačiau nesinori užkirsti kelio naujiems asmeniniams atradimams, patyrimams ir individualiai reikšmingiems pastebėjimams. Tad renkuosi sužadinti kitų svajones, intuiciją bei norą ieškoti ir atrasti papildydama tekstus spalvomis, užuominomis, mažais bevardžiai vizualiniais dirgikliais, neatsijojant subjektyviai to, kas verta pamatyti, bet akcentuojant “atrask ir pažink savo ir kitų pasaulius pats.”
Ir galiausiai metas prisipažinti – kelionėje įvykdžiau nusikaltimą. Apiplėšiau nepažįstamąją tamsiaplaukę. Išlaukusi tinkamo momento, kol ji visą dėmesį buvo sukoncentravusi į knygą, nufotografavau ją stiklo atspindyje. S. Sontag ne vienoje esė apie fotografiją kvestionavo moralinę teisę fotografuoti žmones slapta. Įtaigi S. Sontag citata pasunkina mano nusikaltimą: “fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs niekada nemato, sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti; fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti.[2]” Tačiau vikriai, kaip patyrusi nusikaltėlė, išsisuku nuo atsakomybės ir vidinės sąžinės graužaties, pateisindama save remdamasi tos pačios autorės logika: darydama nepažįstamosios fotografiją juk atsitolinau socialine ir emocine prasme nuo jos tiek, kiek toje situacijoje begalėjau atsitolinti maksimaliai. Padariau ne jos kopiją, o jos kopijos stiklo atvaizde kopiją. Išbandau praktiškai tai, ką ir pabrėžia kritikė – fotografuojant neužsimezga artimas santykis. Su nepažįstamąją mes ir toliau liekame nepažįstamos ir nesvarbios viena kitai – aš, toliau gurkšnodama kavą, nugrimztu į apmąstymus apie būsimą tekstą, o ji vis dar skaito knygą.
Lyg kriminalinėje dramoje kol kas lieka neatskleista, kuriame pasaulio krašto įvyko nusikaltimas, kvepiantis kava, kol juodaplaukė moteris skaitė S. Sontag. Ar daug laimėtume, jei žinotume, jog tai Monblano, Dychtau papėdė, ar Nidos kopos? Įdomiausia dalyvauti nesuplanuotuose susitikimuose, sutikti nežinomus herojus naujų peizažų ir fotografijų realybėje, kuri bevardė ir tolima yra tol, kol patys nesukuriame savo asmeninės istorijos joje.
[1] https://www.artsy.net/article/artsy-editorial-susan-sontags-radical-views-shape-photography
[2] https://www.bernardinai.lt/susan-sontan-mintys-apie-fotografija/