Atostogoms pasiėmiau dvi knygas. Jau daugiau nei įpusėtą skaityti Atul Gawande Mirtingi ir seniai savo eilės laukusios Jonathan Hoban Eik su vilku. Trečiosios, kurią pati rašau, neįtraukiu į pasiimtųjų sąrašą, nes ji visuomet su manimi.
Trumpai apie knygų turinį. Mirtingi supažindina su gerontologijos mokslo ir praktikos pasiekimais bei iššūkiais. Autorius daugiausia pavyzdžių pateikia iš JAV, keletą iš Azijos, Europos visuomenių: kaip individualiose patirtyse interpretuojami senėjimo ir mirtingumo reiškiniai bei kaip vystosi šių reiškinių ir konvencinės medicinos santykis. Ėjime su vilku rašoma apie vaikščiojimo terapiją bei psichologinę, fiziologinę ir dvasinę šios veiklos naudas. Knyga gimė iš asmeninių gydytojo patirčių bei psichoterapijos klientų sveikimo istorijų. Lengvai skaitoma ir nors ne giliai, tačiau intriguojančiai užkabinanti tokias temas kaip asmeninių prioritetų ir ribų apsibrėžimas, buvimo gryname ore teigiamas poveikis bei pernelyg ilgo laiko praleidimo uždarose patalpose išbalansuojanti įtaka kūnui ir psichikai. Atradau netgi naują temą, kuria planuoju pasidomėti išsamiau – tai mitybos terapija.
Skrydžio pirmyn metu ketinau tęsti mane įtraukusių Mirtingųjų skaitymą. Bet nusprendžiau nerizikuoti ir neprovokuoti skrydžio bendrakeleivių bendruomenės: o jeigu tarp jų vis dėlto yra turinčiųjų net ir nedidelę baimę skrydžiams ir sekančių lėktuvų katastrofų statistiką? Tikriausiai jiems bet kokia užuomina apie trapią žmogaus būtį sukeltų panašų efektą į tą, jei man, jaučiančiai fobiją varlėms, bendroje patalpoje esantis žmogus pamojuotų šių gyvūnų plakatais.
Tad pasirinkau Ėjimą su vilku, kurio skaitymas, beje truko lygiai tiek, kiek ir skrydis. Ką šioje knygoje radau? Pirma, pasikartojau kai kuriuos psichologinius terminus (autorius juos įpina į tekstą labai paprastai, “žmonių kalba” – kad ir beveik neturintys psichologijos žinių skaitytojai, suprastų naudojamas sąvokas bei reiškinių sąveikos paaiškinimą). Antra, darkart prisiminiau ir pasitvirtinau, jog vaikščiojimas yra naudingas ir veiksmingas psichikos ir kūno sveikatai bei socialinio gyvenimo balansui. Trečia, išėjimas pasivaikščioti į mišką ar žaliąsias miestų erdves padeda, kai neapleidžia pojūtis, jog gyvenime reikalingi pokyčiai. Kartais reikia prisiversti save išvesti į gamtą, o kitais atvejais kojos pačios veda ten, kur iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos gamtos detalės, vaizdai ar kvapai padės surasti trūkstamas savo gyvenimo dėlionės detale.
Ir visgi, kur slypi vaikščiojimo gamtoje magija? Gal reikia bevaikštant surasti medį ar akmenį, turinčius stebuklingų galių? O gal susikooperavus su autoriumi galima ir paparčio žiedo paieškų prasmę ir atradimo poveikį radusiems pagrįsti? Šalta, šalta – oi, kaip šalta. Paslapties išaiškinimo reikia ieškoti arčiau, labai labai arti. Ar tik ne tokiu spinduliu, kokiu kasdien nuo žmogaus yra nutolęs jo/-s asmeninis mobilusis telefonas ir kiti mobilieji technologiniai įrengiai? Bingo! Atsakymas yra! Kadangi vaikščiojimo terapijos esmė – išgirsti save, vadinasi pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai prieš išeinant pasivaikščioti “užmiršti” pasiimti mobilųjį telefoną ir ausines. Muzika, podcast’ai, pokalbiai su buvusia mergina ar seniai matytu draugu lai lieka kitam kartui – gal grįžus iš pasivaikščiojimo bus aiškiau, su kuo norima pasikalbėti ir ko norima pasiklausyti. Einant vaikščioti su vilku1 užtenka vilko ir savęs. Paklaidžiojus miško gilumoje – medžių, akmenų, vandens ir gyvūnų buveinėje, iškyla į paviršių grynos mintys apie save.
Šioje teksto vietoje retrospektyviai grįšiu trumpam į akimirkas dar iki skrydžio. Pakeliui į oro uostą žvalgiausi pro automobilio langą į gatves. Dešinėje – prie šviesoforo stovėjo moteris, laukė įsižiebiant žalios spalvos signalo ir skaitė kažką telefone. Pakreipiau žvilgsnį į kitą gatvės pusę – pastebėjau gatve žingsniuojantį vyriškį, palinkusį į rankoje laikomo telefono ekraną. Greta mano bendrakeleivis tuo metu taip pat ieškojo kažkokios informacijos internetų platybėse ir gyliuose.
Jau beskaitydama knygą jaučiau bekylantį norą dalintis joje aprašytu autoriaus požiūriu su žmonėmis, kuriems, atrodytų, akivaizdžiai reikia atrasti teisingas autoriaus mintis ir nustoti žaloti save priklausomybe mobiliesiems įrenginiams. Tačiau bekylantį norą sustabdžiau, nes:
- kiekvienas žmogus vaikšto, keliauja ta kryptimi ir ieško atsakymų tose vietose ir tokiais būdais, kur ir kaip jam/jai atrodo beesanti didžiausia tikimybė tuos atsakymus surastI. Juk reikšmingoje asmeninėje istorijoje negaištume laiko nesvarbioms sau knygoms, laidoms, pokalbiams, kelionėms, veikloms. Ar ne? Kitaip sakant – kas svarbu ir įdomu man, nebūtinai yra svarbu ir įdomu jam/jai, jiems ir tau;
- ne visos knygos (laidos, pokalbiai, studijos), kurias perskaitome, išgirstame ir kuriose sudalyvaujame nuveda į aiškius atradimus ir minčių išgryninimus. Dar reikalinga ir empirinė asmeninė patirtis – kiekvienam vis kitokia, individuali;
- ir pernelyg klaidinga daryti apibendrinimus, jog žmonės, sutikti gatvėje, oro uoste ar bet kurioje viešoje vietoje, įsmeigę žvilgsnį į telefoną ar planšetę vargina save kažkuo itin kenksmingu, vis toldami nuo savo tikrosios savasties (taip, kaip aš ir mano perskaitytos knygos, išgirsti pokalbiai ir studijos leidžia man suvokti). Galbūt toji moteris, belaukdama kol užsidegs žalia šviesa, signalizuojanti legalų ėjimą pirmyn, kaip tik buvo bebaigianti skaityti paskutines Eik su vilku pastraipas, kurias pati dar tik ruošiausi skaityti skrydžio metu.
Kas toliau? Grįždama namo lėktuve ramiai išsitrauksiu Mirtinguosius. Gal kažkas pastebės pavadinimą ir jis sukels ne išgąstį, o paskatą susimąstyti, jog skaičiuojant nuo šios minutės dar liko daug laiko nuveikti kažką naujo, prasmingo sau apie ką ilgai svajota. Ir tą naują – knygą, pasivaikščiojimą, pokalbį, pradės tuoj pat, kol dar mirtingas, bet ne miręs.
Tai, kas toliau?
______________________
1 – vilku autorius simboliškai vadina žmogaus vidinį arba šešėlinį „gyvūną”, susidedantį iš savasties, intuicijos, sąmonės ir pasąmonės. Pasak autoriaus, kiekvienas auginame tokį simbolinį gyvūną – sukaupusį daug kolektyvinės ir asmeninės gyvenimiškos patirties, kurios, deja, kartais nustojame klausytis.