Reikėjo paskubėti ir viską sudėlioti į lentynėles. Lentynėlių buvo daug. O jose buvo dar daugiau pilnų, puspilnių bei tuščių dėžių, dėžučių ir pavienių daiktų. Jau ne pirmą kartą bandžiau surasti jiems skirtas vietas. Atrodė beveik ir nėra ką čia veikti, bet kiek kartų bandžiau – vis nesisekė sudėti taip, kokį norėtųsi matyti galutinį rezultatą.
Ilgiausiai užtrukdavau kasdien valydama dulkes ir blizgindama stiklinius paviršius. Kol apeidavau visas pamerktas skintas gėles ir pakeisdavo vandenį vazose – jau ir vidurdienis ateidavo. Dienai persiritus į antrą pusę – nuovargio sulėtintas darbas ėjosi labai lėtai ir neproduktyviai stengiantis priebėgomis prisiliesti prie kiekvieno stalčiaus, stalčiuko, komodos kampelio, lentynėlės, antresolės, naktinio staliuko turinio. Atrodė, jog jau kiekvieną vietą išbaigtai sutvarkau, panaudoju optimaliai erdvę, visi daiktai sugula į savas vietas – ten, kur juos kaskart palikdavau iš vakaro, bet atsikėlusi ryte vėl rasdavau netvarką. Tarsi šimtas du išdykę nykštukai sutelkę visas savo vieningos armijos pajėgas viską sujaukia ir dezorganizuoja taip, kad pamačiusi ir vėl pasijusdavau tarsi žemiausioje aukšto kalno pakalnėje su tuo pačiu akmeniu rankose, su kuriuo ir Sizifas visą gyvenimą darbavosi.
Kiekvienas naujas rytas prasideda pagreitintu režimu, skubomis bandant užmaskuoti labiausiai matomus netvarkos požymius: sudėliojant apygražiai daiktus viršutiniuose stalčiuose, nupučiant dulkes nuo stiklinių paviršių arba juos uždengiant nepermatomo audinio užtiesalu. Aptvarkyti taip, kad bent jau galima būtų dienos metu surasti ir naudotis pagrindiniais resursais – įrankiais, indais, drabužiais ir kita buities smulkme.
Diena praeina viliantis, jog greit atlikus būtiniausius darbus, jau šįvakar tikrai pavyks viską kruopščiai suvisam sutvarkyti, o per naktį išdykusiųjų nykštukų neįsileisti: budėsiu tai prie lango, tai prie durų paeiliui. Dėsiu visas pastangas, kad jie – net jei ir slapta įsmukę ir pamatę idealiai sutvarkytus gyvenimo rakandus, nenorėtų prisiliesti ir išsigąstų švaros, tvarkos ir ką tik išvėdintų kambarių kvapo, kurie nuo šio vakaro įsigalėjo kiekviename stalčiuje, stalčiuke, komodos kampelyje, lentynėlėje, antresolėje, naktiniame staliuke.
Vis dėlto nykštukai turi imunitetą tvarkai, švarai ir gaiviam orui. Jie nemiega ir kantriai laukia bet kokios galimybės paišdykauti tuomet, kai to mažiausiai tikiesi.
Kaip padaryti kažką nepaprasto, kad pavyktų ilgam išsaugoti tvarką, ramybę ir aiškumą stalčiuose ir lentynose? Kaip pergudrauti nenaudėlius nykštukus, kad jie taip, kaip netikėtai įprato kasnakt svečiuotis ir palikti netvarką po gaivališko šėliojimo, taip pat netikėtai ir visam laiku apleistų namus užmiršdami kelią sugrįžti?
Prisimenu vieną rytą, kai vėl ėmiausi viską tvarkyti per nauja: tik atsikėlusi, iškart po skubos duše, valiau, šveičiau, rūšiavau daiktus, atrinkau skalbimo reikalaujančią virtuvinę tekstilę, lanksčiau braškindama popierinius prekybos centro krepšius, pagal dydį mažėjančia tvarka iš dešinės į kairę surikiavau arbatos puodelius, gaivinau nykštukų akivaizdžiai nusėdėtus ir nulaipiotus priekoninius augalus (be abejo vėl piktindamasi tuo – “kaip taip galima?”), nuvaliau nuo spintelės paviršiaus tarp daiktų – kavamalės, peilių stovo, vazono su rozmarinu ir stalo įrankių dėklo pernakt subirusius trupinius ir nusėdusias dulkes.
Atrodė lyg ir viską darau logiškai teisingai, bet jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Profilaktika ir ekstra darbai kovoje su nykštukais vedė į niekur. Kova vedė į niekur.
Persirengiau, pasidažiau lūpas ir išėjau į miesto turgų.
– Man tą didelę ryškių ir spalvotų!
– Ar ši?
– Ne, ne. Ta, kur už jos – didžiausia.
– Ką sveikinsit? Tikriausiai labai ypatinga proga.
– Be abejo! Ir tik vieną kartą gyvenime tokia ištinka. Sveikinsiu nykštukus – išleistuvių proga.
– Nuo ko jūs juos atleidžiate, jei ne paslaptis?
– Nuo tvarkos, švaros ir svaiginančiai gaivaus oro. Lai pailsi nuo viso to – man regis visko jiems jau per daug.