Pažaiskim šiandien metaforomis? Apie ką? Gal apie gyvenimą? Išspausiu iš jo tiek, kiek galima, ar pirmiau maitinsiu ir laistysiu kaip gležną bevardę gėlę, nuolat dėdama pastangas įminti vardą. Net jei iš pradžių atrodys, jog rankose turiu jį – kaip saulę apvalų ir saldų kaip prinokusį apelsiną, atsikandusi suprasiu, jog rūgštus jis kaip laimas. Ir kai jau galvosiu, kad raškau jo momentus lyg prisirpusias vaikystės sodo trešnes kaip tik bemoku atsargiai – skubėdama vis vien prarysiu bent vieną su kauliuku dar ilgai jausdama skausmo spazmą gerklose. Ir kai tik įsipatoginsiu jaukiai braškančiame savo gyvenimo krėsle, suprasiu, jog visgi tai ne sanatorija: tik šįvakar ramus vakaras su knyga, o rytoj ryte vėl kelsiu bures.
Ir kad ir kas benutiktų – nuvystų paskutiniai meilės žiedai, pirmiau buvę skaisčiai raudoni, o dabar belikę murzini, gysloti ir peršviečiami, ar užgestų taip ir neįsiplieskusi ugnis, neapšvietusi visos olos, palikusi pilkais besvoriais pelenais, pažersiu visus juos – žiedlapiais ir pelenais – upės vagon pasroviui. Lygiai taip, kaip ir kažkada sraunia upe tolyn paleidau plaukti ant plausto popierinės pilies maketą, atsisveikinusi su vaikiškai kruopščiai kurtu, atrodė, viso gyvenimo statiniu. Lygiai taip ir dabar – stoviu basomis ant klampios riebios derlingos žemės pakrantėje, ant stačiausios pasaulyje briaunos ties gaivališku kriokliu lekiančia žemyn upe. Žinau, kad niekada negaliu žinoti, kada nukrisiu ir kiek ilgai krisiu žemyn.
Krisiu žemyn kol nustosiu bijoti. Išskleisiu plačiai rankas ir nuskrisiu.
Nes toks gyvenimas.
O šiandien pažaiskime metaforomis.