Atsidariusi internetinės svetainės darbinę erdvę randu pranešimą: WordPress ragina padaryti updates. Aktyvinu atsinaujinimus ir išeinu į kitą darbo lauką – kaip tik baigiu naują eilėraštį, kurį ruošiuosi tąryt publikuoti taškai-ant-į erdvėje.
Rašydama mėgavausi kiekvienu žodžiu, kurį tokį ir įsivaizdavau esant – balandžiai yra balandžiai, senolis yra senolis, miškas yra miškas. Jiems susitikus bendrame, atitinkamą struktūrą įgavusiame tekste savo darbą atlieka veiksmažodžiai, būdvardžiai ir kitos kalbos dalys, kurios suformuoja santykius tarp daiktų ir jų įvardžių. Nusprendžiu, jog kūrinys pabaigtas tada, kai ištrinu eilutes, kurios nedera, nors iš pradžių atrodė, jog jos bus pagrindinės siužeto linijos braižytojos; kai pajuntu sklandų ritmą, garsų ir idėjos sąskambį; kai atsiranda vieninga arba nuosekliai viena kitą keičianti emocija; kai spalvos, kuriomis įsivaizduoju nudažytus eilėraščio daiktus ir jausmus, išryškina viena kitos subtilumą ir gyvumą; kai sutvarkomas ir priderinamas pamušalas po išoriniu teksto rūbu – permąstau ir daugmaž užkoduoju perkeltines prasmes, kurias apsiuvau viršutiniu audeklu, sutvirtinau siūlėmis, pagrąžinau vienu subtiliu raukinu ir dailiai užbaigiau tobulai sukirptus atlapus. Atsiveja mintis – kai skaitys kiti, apie ką jiems šis kūrinys, kuris man yra apie tai.
Ties šiuo pamąstymu, iššoksta ir pranešimas, jog WordPress versija jau atnaujinta. Atsidariusi švelnios mėtinės spalvos elegantiškai sudėliotą pranešimą dešiniame viršutiniame kampe pamatau įrašą Code is poetry. Veidrodinis užrašas skambėtų taip – Poetry is code.
Atsitiktinai pačiu laiku tądien išsivysto du pokalbiai apie to eilėraščio prasmę: ką galėtų reikšti frazės, žodžiai, pavadinimas, … Be abejo – jie tikrai kažką reiškia, tik reikšmė kiekvienam žmogui pasirodo besanti labai individuali ir absoliučiai skirtinga, nes ateinanti per individualios patirties suvokimo prizmę, per kažkur toli toli sąmonėje (o gal pasąmonėje?) glūdinčius daiktų, įvykių, jausmų, pojūčių, savęs ir kitų žmonių įstrigusius ir tebenešiojamus įvaizdžius.
Poezijos (o gal ir kiekvieno meno kūrinio) bei žmogaus santykis yra individualus, reflektyvus ir todėl gali būti terapinis: klausti savęs ir diskutuoti su kitais, skaitant kūrinį užfiksuoti, užsirašyti kylančias mintis apie ką tik norima rašyti ar tiesiog panardyti naujaip pražydusių prisiminimų, ištrauktų paviršiun eilių kabliuku, pievoje.
Poezija – prasmių kodas.
Poetry is code about you.