Darkart apie sapnus. Ir jų reikšmes. Keliauti savo pasąmonės vingiais, o sugrįžus – pasižerti stiklinius gabaliukus ir bandyti sulipdyti bent kažką, kad ir netobulo, iš pasąmoninių dalelių, kurias išeidama spėjau pasigriebti ir sužerti gyvon atmintin prieš užsiveriant sapno durims, man įdomu ir linksma.
Užmigdama tarsi įplaukiu į nežinomą įlanką – neįžvelgiamai gilią, krantuose labai gražią, ir tikrai dar nėkart nelankytą. Staiga neriu gilyn. Taip giliai ir staiga, kad nespėjusi suprasti, kas vyksta, užmirštu kvėpuoti; o supratusi, kur aš, pajuntu manyje atsiradusį intuityvų drąsinantį žinojimą – čia neveikia nei deguonies poreikio, nei traukos, nei gylio, pločio ar kitų erdvinių sąvokų taikymo dėsniai. Čia nereikia būti pasiruošus kažkam ar žinoti ką nors – viskas kaip naujame lape ir neįtikėtinai netikėta. Reikia tiesiog būti ir stebėti. Viskas vyksta už mane ir mano labui. Išeinant – reikės spėti prisiminti. Ir tai – tiek, kiek norisi ir reikia dabar.
Štai taip.
Staiga neriu gilyn.
Ir vėl mokykloje. Mano sapnai labai dažnai pasikviečia mane į buvusios mokyklos patalpas. Lengvas jaunatviškas ir vaikiškai naivus šurmulys koridoriuose; vaikščiojimas koridoriais ir numanymas (ar žinojimas), jog štai pasukus – geografijos dalyko kabinetas, šalia rusų kalbos kabineto; štai ten toliau – pirmaisiais metais vyko anglų kalbos pamokos. Laukiame netrukus beprasidedančios matematikos pamokos. Ant sienų, aplietų natūralia dienos šviesa, mokinių meno saviraiškos kūriniai. Pirmajame aukšte – tirštai įvairiais pranešimais nusmaigstyta skelbimų lenta. Pusrūsio prieblandoje rūbinė. Mokiniai – matyti klasės draugai ir nauti veidai – būriuojasi ir laukia beprasidedant pamokų: pirmame aukšte ties istorijos dalyko kabinetu ir kitu – ten kažkur ties biblioteka.
Kartą sapnavau, jog viename kabinete yra įrengtas miego kambarys. Durys buvo pravertos, viduje matėsi prislopintos šiltos šviesos šaltinio ruožas, krintantis ant storų nepralaidžių dienos šviesai atlasinių švelniai melsvų užuolaidų. Ant durų užrašas – “Miegoti po vieną”. Pastovėjau kelias sekundes (epizodines sapno akimirkas, ar minties ruožo atkarpas, perskaičiuojant sapno laiko atitikmenimis) dviejų-trijų žingsnių atstumu nuo pravirų durų. Į vidų neužėjau. Vienintelėje kabinete lovoje matėsi miegančio žmogaus kontūrai, kuris ėmė panašėti į ligonį, o minėtas kambarys į ligoninės palatos vaizdą.
Daugelyje epizodų stovėjau kabinetų tarpduriuose, stebėjau mokinius, skubančius į netrukus galinčias prasidėti pamokas arba lūkuriuojančius ir besišnekučiuojančius grupelėse. Tik vieną kartą užėjau į matematikos, o kitą kartą į istorijos dalykų kabinetus. Apsidairiusi ir nesusidomėjusi apytuščių klasių kasdienybės scenomis išėjau.
Vienintelis kabinetas, į kurį einu, ir pamokos, kuriose dalyvauju, – lietuvių kalbos ir literatūros. Kartą buvo pamoka: analizavome literatūros kūrinį, kurį reikėjo būti perskaičius anksčiau ir ateiti į užsiėmimą pasiruošus mintis diskusijai. Literatūros mokytoja manęs pirmosios paprašė pasisakyti. Atsistojau, dalinausi mintimis ir įžvalgomis – lengvai, natūraliai, taip, kaip būna kalbant apie tai, kuo gyveni su meile ir atsidavimu. Baigusi atsisėdau. Kartu suole sėdėjęs klasiokas paklausė: “Iš kur pas tave tiek minčių? Juk tu sakei, kad šito kūrinio neskaitei?”. “Nesvarbu, kad aš jo neskaičiau prieš pamoką. Aš žinau, ką noriu pasakyti” – atsakiau.
Prieš dvi dienas vėl buvau lietuvių kalbos pamokoje. Atėjusi į klasę prieš suskambant skambučiui, skelbsiančiam pamokos pradžią, sužinau, jog netrukus rašysime atsiskaitymo darbą – reikės sukirčiuoti tekstą. Pagalvoju pati ar tas kažkas, kas stamdo mano mintis sapne: “reiktų pasikartoti”. Neskubėdama akimis ieškau kabinete prie galinės sienos stovinčioje tamsiai rudoje knygų lentynoje kirčiavimo žodyno. Lygiagrečiai mintyse kartojuosi man žinomas fonetikos taisykles – virš kurių raidžių ir kokiam žodžio kontekstui esant brėžiame dešininį, kada kairinį, o kada riestinį ženklus …
Grįžtu iš sapno gelmės. Iš sapno tarsi iš ežero dugno spėjau ištraukti ryškiausius akmenukus – atmintin įstrigusias ir nenuskalaujamas mintis. Labai ankstų, miesto šviesų nugeltonintą šaltą rytą, stebėdama už lango po grakščiais gatvės žibintais besisukančias pūgoje snaiges, klausiu savęs – ties kuriomis raidėmis, paros akimirkomis ir naratyvo viršukalnėmis dedu kirčius? Ar mano ilgasis pasakojimas, kurį tariu žodžiais, dienomis ir istorijomis man skamba atpažįstamai?
Visuomet galima pasitikrinti. Arba žodyne. Arba sapne. Arba gyvenime.