Ieškau patogesnės vietos. Kūrybai namuose. Įsitaisau didžiajame krėsle kambaryje su išėjimu į verandą. Gretimame kambaryje girdėti dukters monologas su (numanau) ant kėdžių ir minkštasuolio susodintais fantazijų ir magijos konferencijos dalyviais; kieme – kapojamų ir krintančių dusliai ant žolės malkų bumbsėjimas; kažkur dar toliau – parbėgančių šunų lojimas.
Paraginta intuicijos susikurti reikiamą kampą su Saule, kitomis žvaigždėmis, Mėnuliu, artimiausiu vandens telkiniu ir rytais, pasitaisau krėslą. Žiūriu į tolyje su mišku susiliejantį dangų – bandau įžvelgti ryškėjantį ženklą danguje. Pakol parašau pirmus sakinius debesys prasisklaido ir lieka tik balsvai melsvas optinis prisiminimas. Jokio ženklo irgi geras ženklas.
Manau įsitaisiau čia ilgam. Kaip gyvatė šiltose samanose. Gyvatės lyg mistinės būtybės gyvena amžių amžius ir įsikuria tamsose, kur nugalėta saulės šviesa sukuria patogią beveik neįžvelgiamą praeiviui aksominę prieblandą. Mano atveju išvirkščiai: įsitaisau jaukiausioje vietoje, kur lengvas šifoninis šešėlis vos vos pridengia ryškią vidurdienio saulę.
Man reikalinga šviesa. Kiek prisimenu man jos visuomet reikėjo. Vaikystėje skaitydavau knygas prie lango arba ryškioje saulės šviesoje sode. Tamsa mane baugindavo – visuomet atrodydavo, jog ten kažkas be jos ir manęs dar yra. Tarsi S. Parulskio partneriai iš tamsos. Nakties tamsa iškelia mano tamsiausius prisiminimus. Galbūt gerai, jog jie ir lieka pridengti, nematomi prabėgančiam atšipusiam kitų žvilgsniui. Tikiu, jog kartais ir jie iškyla paviršiun pasmalsauti, kaip man su jais sekasi gyventi poroje, amžinoje santuokuoje.
Akylas skaitytojas paprastai perskaito žmogaus istoriją: ir tą, užrašytą tvarkingais sakiniais, ir tą, kuri lieka tarp eilučių. Jei tik kaskart žiūrėdami į kitą žmogų (dar iki pradedant kalbėtis su juo) suvoktume keliaujantys per jo gyvenimo peizažus ir dramas tiesiai į jo (ir mūsų) ateitį. Jei tik kaskart kalbėdami kitam žmogui, suvoktume tą abipusišką kuriančią arba griaunančią gyvenimo peizažus, dramas ir ateitį energiją … Jei tik …
Jei tik galėčiau keliauti laike – keliaučiau tais pačiais takais, su tais pačiais žmonėmis, per tas pačias kalvas; sėdėdama tame pačiame krėsle rašyčiau tas pačias mintis ir eiles; mylėčiau ir nebemylėčiau taip pat. Visi aukštyn išmesti “nebe”, akinančiai sušvytravę ore, krisdami žemyn, mainė spalvas į “bene” ar galėjusias būti dar gražesnes.