Bėgdama tekstų eilutėmis girdžiu muziką. Įsijaučiu į ritmą ir matau pastelines, tarpines ir ryškias spalvas, tepamas ant drobės. Ore sklando kavos kvapas. Išbaigtas tekstas – tarsi intymiausia socialinių santykių forma, ištrinanti skirtumus tarp įteiktos kūrybos dovanos skaitytojui ir atsidavimo meilės šokyje su mylimu žmogumi. Kaip Pina Bausch žodžius siekė perteikti judesiu, o kalbą – šokiu, stabtelėjusi rašymo momente suprantu pati pasitelkianti savitą menų ir mokslų alchemiją kūrybos kelionėse ir paieškose.
Skoniai ir kulinarija! Spalvingi, egzotiški, negirdėti receptai bandomi ir koreguojami kelis kartus, skanaujami po truputį, įsijaučiant ir pajaučiant – ko galima nedėti kitąkart, o papildžius žiupsniu paslaptingo prieskonio netikėtai atsigauna tarsi po žiemos miego bundantys skoniai ir poskoniai, žadinami estetinės šilumos. Eksperimentuoti. Kaskart padaryti ką nors kitokio, pridėti savito. Kad ir kas tai bebūtų – cinamonas, raudonas vynas, saldus beprotiškumas, ar sauja nepavaldaus laikui drąsaus atvirumo. Ir vis dėlto – nepaisant nuolatinio siekio subtilių staigmenų netikėtumui išgauti, išsaugoma lengvai atpažįstamas kūrybinio braižo virtuvė.
Rašymo inžinerija – kietoji kompetencija, padedanti sukonstruoti mechanizmą, ištobulinti paskutinę versiją taip, kad ji funkcionuotų tiksliai, tarnautų aukščiausiems tikslams, o visi sudedamieji elementai – žodžiai, sakiniai, skyrybos ženklai, tarpai – sukibtų vieni su kitais, įgalintų gyvąją teksto mašiną generuoti energiją ir dalintis ja su kitais mechaniniais ir fiziniais kūnai.
Tekstų rašymo menas – tarsi vyndarystės tradicija. Auginti mintis ir idėjas – gyventi vynuogių sodo gyvenimą, atsargiai nuraškyti rankomis pilnas kekes – tokius tat sakinius, supilti į didžiulius aruodus – surašyti rankraščius, išspausti sultis – suredaguoti, išgryninti mintis, brandinti tvirčiausiose ąžuolo statinėse – leisti pailsėti tekstui iki susitikimo su skaitytoju. Išsistovėjęs storo stiklo butelyje raudonas šliūkšnis, trumpai pabuvojęs taurėje, pasieks gomurį, išjudins kraują. Taip pirmoji bei paskutinioji gimusios mintys bus užrašytos ragaujant šildančio šalčio pakąstų vynuogių eliksyro.
Kūryba yra visokia – bėgimas eilutėmis, strigimas pusiaukelėje ar pabaigoje bandant surasti labiausiai ieškomą žodį nusikaltėlį, savyje slepiantį pačią slapčiausią sakinio prasmę ir motyvą. Tai ir nuoseklus ir detalus minčių išsijojimas, stengiantis pasakyti, užrašyti, įrėžti popieriuje ir mintyse tai, kas lieka nupūtus pelenų bereikšmiškumą nuo reikalingų žodžių. Tai tarsi malonus, pilnas ramybės ir pasitenkinimo nuovargis pasiekus aukščiausią kalno viršūnę – kiekvienas tekstas, kiekviena istorija, nors ir susijusi su kita jau esančia ar dar tik būsiančia, turi savo pakutinį tašką. Tašką ant į.
Tiek, kiek gyvenimas, būdamas nuoseklių atsitiktinumų seka, išpaišo netikėtus vis kintančio paveikslo potėpius ir reljefiškumus, tapačiai rašymo alchemijos procese, autoriaus mintis, laikydamasi išvien su siekiu ir intuicija, vedžioja, klaidina, palieka užuominas, tikėdama, jog skaitytojas, radęs kūrinio sodo vartus įeiti, atras ir galinę sodo arką, kviečiančią į kitą erdvę, kitus garsus ir spalvas, kvapus, skonius, kitokius save ir kitus.