Kodėl taip sunku atsisakyti mirusių svajonių, sulūžusių daiktų ir žaislų; minčių, kurios tempia į nepasitenkinimo liūną; kaltės, sumišusios su slapta nepripažintos aistros priedanga; neužbaigtų tekstų – raštuose, sąsiuviniuose, neišsiųstų laiškų juodraščiuose, saugomuose mėnesius ar metų metus; istorijų – rašomų ir pakartotinai perrašomų kaskart ryškiau sąmonėje. Kodėl žmogus nešiojasi savo neišpildytas svajones ir jaučiasi įsipareigojęs joms net jei pats dėl to kenčia?
Stebint augalus, galima mokytis iš jų atsisakymo ir lengvumo. Jie pasirūpina savimi intuityviai – remdamiesi sava logika, kurdami estetiką ir siekdami progreso. Lapai, žiedai – visa tai, kas džiugino akis šiandien, atėjus rytojui pasensta ir nubyra ar peraugę nukrinta žemėn; trūkstant drėgmės, kad išgyventų vieni, kiti sudžiūsta ir numiršta. Žiedai, turintys sava logika pagrįstą galiojimo terminą, atlikę savo funkcijas, nuvysta ir lieka karoti sudžiūvėliais. Kaip palengvinti gyvenimą jam ir susikurti gražesnę palinką sau? Tik nurankiojus visa tai, kas lieka iš kadaise buvusių gražių žiedų, galima stebėti gajų išgražėjusį augalą. Nukirpus, nuraškius ir išmetus tai, kas nereikalinga, kas jau negyva, pagauna lengvumo jausmas.
Atsikratydami nereikalingų savo kūno dalių, jie – augalai – tarsi puoselėja savo grožį. Pirmiausia lapų, kamieno, šakų, šakelių pažeidimais bando prisišaukti pagalbą: “žiūrėk, man skauda, aš sergu; man trošku be vandens; aš traukiuosi baimingai būdamas tamsoje”. Atsiliepus į šauksmą ir suremontavus bei subalansavus tai, kas išbalansuota, stebime kasdien vis labiau atgimstantį sodą – kad ir kur jis bebūtų: ant palangės, kaimo sodyboje, balkone ar mintyse. Grožimės tuo estetiniu vaizdu, kurį dovanoja sveikas augalas. Kartais, matyt, reikia leisti nudžiūti šakelėms ir be gailesčio pašalinti jas ar kristi lapams bei žiedams; surinkti, kas nereikalinga ir išmesti.
Kaupiant tai, kas negyva, galima paskęsti ir užsisklęsti nuo pasaulio gyvybingumo mirusiais žiedais, lapais be gyvasties, lūkesčiais ir tikėjimu, jog ta prieš daug daug metų išgalvota ir nuspalvinta aplinkos ir gyvenimo vizija yra tikra, teisinga ir reikalinga. Ji – tai mano dalis arba dar tvirčiau – ji – tai aš. “Ar tikrai? – Taip, tikrai! Ar tikrai? – Net neabejoju!” Kiek daug pastangų dedama apginti tą neišsipildžiusią svajonę, kurios tikrojo nei turinio nei formos jau nebeprisimenam ir nežinom nuo ko ir kodėl viskas prasidėjo. Kiek gyvybės dar yra joje ir vardan jos? Jei toji vizija tikra – kodėl ji dar neįgyvendinta ir kodėl tu pats toks negyvas? Gal ją reikia nukirpti ir išmesti, kad nebesiurbtų resursų, taip reikalingų naujiems sprogstantiems gyvybingiems pumpurams?
Prisimenu dar tokį vaizdą: vaikas būdama, dalyvauju kartu su tėvais laidotuvėse; procesija jau rikiuojasi nešti velionį į bažnyčią; mano rankose atsiduria gėlių krepšelis puoštas keliais gerberų žiedais. Gėlės, pabuvusios prie velionio kelias dienas jau praradusius savo šviežumą. Beeinant keliu vienas žiedas šlepteli ant asfalto. Žmogaus, einančio už manęs, koja paspiria jį – žiedas švysteli ore pralenkdamas mane ir leisgyvis, glebus lieka kelkraštyje dulkėti. Iš gerberos stiebo styro plastikinis virbas ant kurio tas žiedas, matyt, ir buvo pritvirtintas dar gėlių parduotuvėje.
Man iki šiol tos mirusios gėlės vaizdas asocijuojasi su bandymu iki paskutiniųjų sukurti tikrumo, egzistavimo ir žydėjimo įspūdį, su bandomomis statyti ant kojų ir mintyse vis pudruojamomis svajonėmis – ir svarbiausia ne kitus, o save siekiant įtikinti, jog TAI yra, ko aš noriu ir kuo tikiu ir TAI yra iš tikrųjų gražu. Kartais ieškoma citatų ar motyvacinių tekstų, susieinančių į pagrindinį šaukinį “į žvaigždes per kančias”, kurie tarsi tie plastmasiniai virbai prilaiko mirusią idėją, tekstą, nebegalimą užbaigti, beprasmį; atkartojamas ir perrašomas lyg per kalkinį juodą popierių istorijas ir mintis apie save ir savo gyvenimą.
O kalbant apie kitas gėles – tas gyvąsias, tikrąsias, su gaivališka vidine energija, su tvirtomis šaknimis žemėje – jose stebiu ir skaitau kitokios istorijos rašymą: stiebais ir stiebeliais plėtojamos pagrindinės mintys ir tikslai; krintančiais lapais išmetami išbraukiami nereikalingi žodžiai ir įsipareigojimai, apsunkinantys tekstą ir būtį; žydinčiais žiedais skleidžiasi gyvenimo kulminacijos bei įspūdingi veikėjų pasirodymai, susitikimai. Pripažinus ir pažinus atsisakymo ir kaitos būtinybę bei logiškumą, lengva ir gražu tampa netekti.