Ji buvo alkana ir ištroškusi. Tačiau kaskart, kai rasdavo šaltinį, jis pasirodydavo arba pernelyg šaltas arba pernelyg drumzlus. Kiekvieną kartą aptikusi jau rodos būtent tą tinkamiausią vietą, kurdavo stovyklą manydama ilgam. Tačiau pasisekdavo kiek kitaip: guolio pagrindas netrunka išsigulėti, augalai ir vietovė nustoja džiuginusi, o Ji jaučiasi taip, kaip ir prieš tai buvusioje vietoje – tarsi svetima, ne namuose.
Nieko geriau nesugalvojusi leidosi į visatrunkančią kelionę, atrišdama save nuo vienos vienintelės vietos. Ieškojo ne tik vandens, bet ir patirties, kurią tuo vandeniu galėtų užgerti ir tapti išmintingesne.
Bekeliaudama pametė tris daiktus.
Skubėjimą, netikrumą ir triukšmą.
Neskubėdama apsispręsti, pirmojo iš trijų atsisakė skubėjimo. Prisimindama, jo savybes darkyti mintis bei susitikimus, o kūrybą bei darbus paversti paviršutiniškais, paleido plačios upės pasroviui jau kelionės pradžioje palydėdama akimis tolstantį ir akimirkose išnykstantį skubėjimą.
Trumpam suabejojusi dėl šio pasirinkimo, prisiminė dar turinti ir netikrumą. Jis nejaukiai gūžėsi lietpalčio kišenėje tarsi nebūdamas tikras, ar sulauks kelionės pabaigos. Pagailo jo – bet ne dėl sprendimo paleisti keliauti ir būti sau, o dėl pernelyg ilgos kankinystės tamsioje kišenėje, kurią pasirinkdamas taip pat nebuvo tikras. Išėmusi švelniai iš kišenės paliko ant didžiulio pakelės akmens – būdama tikra, jog tvirtas pagrindas netikrumui leis suprasti savo abejonių pamatą.
Keliaudama naujais takais mėgaudavosi tyla ir ramybe, pilnomis įsiklausymo ir susikaupimo. Deja, kartais dėl nepatyrimo ir nežinojimo naujas kelias ar takelis atvesdavo į vietas, tirštas spalvomis, garsais, šviesomis, kaukiančio vėjo gūsiais, riksmais ir kalbomis apie nieką. Visame sraute nebuvo galima identifikuoti nei rišlios kalbos nei jos šaltinio. Braunantis per triukšmo teritorijas džiunglėse norėdavosi kuo greičiau pabėgti iš tokių pavojingų vietų. Po kelių panašių patirčių Ji išmoko pasitelkti pojūčius ir atpažinti pirmuosius ženklus triukšmui artėjant. Suprato galinti rasti aplinkelius; ir nors kažkur tolumoje Jos klausą vis dar pasiekdavo pavieniai garsų mišiniai, tačiau jie – nereikšmingi, neprasmingi, nerišlus, esantys nieku sau ir kitiems – pasilikdavo țoli toli. Ji apleido triukšmo buveines saugodamasi nepatekti į jas.
Išbarsčiusi nereikšmingus likučius ir atlaisvinusi save nuo sunkių nešulių, atsisukdama atgal matė tik savo paliktus pėdsakus sniege, kuriuos iškart užklojo šviežiai krintantis sniegas. Pėdsakai buvo tokie lengvi, kad įžvelgti juos galėjo tik tie, kas Ją sekė.
Suprasti – taip pat.