Ji keičiasi. Jie – taip pat.
Iš pradžių Jai reikėjo laisvės – veiklai, sprendimų priėmimui, santykių ribų nubraižymui.
Buvo Jis – tas kuris pritaria visiems planams, pateisina visas silpnybes, paklydimus ir įnorius. Jam visa tai atrodė žavu – būti šalia stiprios moters, kuri žino, kodėl ir kada pasirenka sakyti “ne”, “vėliau”, “nenoriu”, „nežinau”, “apsispręsiu vėliau”.
Laisvė didėjo, plėtėsi, kol galiausiai neatlaikė ir trūko į daug mažų gabaliukų – atsakomybių, privalomybių. Ji vis bėgo stengdamasi jas surinkti, sužiūrėti, kad nė viena neliktų neišpildyta. Tačiau nelbeaukdama pakol sutrūks Ji pati, perdavė visas laisvės šukes Jam į rankas ir išėjo. Žinodama, kodėl ir kada pasirenka sakyti “ne”.
Ji ir Kitas Jis susitiko kažkokiame turiningą laiką žadančiame renginyje. Ji, nesugalvojusi nieko įdomesnio tam vakarui, o Kitas Jis, praeidamas gatve į rankas gavęs kvietimą “užeiti ir nepasigailėti”, pamatė vienas kitą vestibiulyje didžiulio veidrodžio atspindyje.
Ji pagalvojo “ištaigingas viską galiu ir viską turiu – nuo galvos iki kojų”. Kitas Jis nusprendė “aš šias gražias kojas – ir ne tik jas – turėsiu”. Susikalbėję žvilgsniais ir mintimis, susikalbėjo ir žodžiais – renginio metu, telefonu, vakarodami kartu, keliaudami, kurdami bendrus planus, dalindamiesi įspūdingos praeities prisiminimais. Ji tik šypsojosi ir nepajuto, kada jos mintys ir žodynas pamažu skeldėjo, aptrupėjo pakeliui pamesdami žodžius “ne”, “vėliau”, “nenoriu”, “nežinau”, “apsispręsiu vėliau”. Visuomet viską sprendė ir Ją apie sprendimus informuodavo Kitas Jis. Bet … sudužo kartą veidrodis Kito Jo namuose. Pamačiusi išdalintą veidrodžio lapą į daugybę mažų skeveldrinių atspindžių, pirmą kartą po ilgos pertraukos priėmė sprendimą pati – veidrodis negalimas rekonstruoti; o butaforinė atspindžio istorija pabaigta: daugtaškiais pažirusi ant grindų nepadavi būti surinkta ir sulipdyta atgalios. Ji ir Kitas Jis atsidūrė skirtingose dužusio veidrodžio šukėse.
Pirmas daiktas, kurio visuomet ieškodavo persikrausčiusi trumpesniam ar ilgesniam laikui į naują būstą namuose ar svečioje šalyje – veidrodis. Dar Kitas Jis kažkada atkreipė dėmesį į Jos pomėgį fotografuotis veidrodžių ir vitrinų atspindžiuose. “O kodėl aš tai darau, kaip tu manai?” – perklausė Ji. “Tikriausiai todėl, kad spėtum užfiksuoti besikeičiančią save praplaukiančioje veidrodinio atspindžio tėkmėje. Veidrodžiai ir fotografija padeda tau suspėti pamatyti besikeičiančią save. Tu keitiesi, jie – taip pat.”