Ji garsiai ir demonstratyviai save kasryt atneša kontoros kolektyvo žvilgsniams. Aukštakulniai – visuomet privalomi, dažnokai su vakaryščiais ar šio ryto purvo nuo tako likučiais.
Smėlio laikrodžio figūrą erdvėje padedanti nubraižyti suknelė – dažniausiai; kartais su paspurusiais mažyčiais pūkuotais vilnos kamuoliukais, tarsi pasakojančiais apie drabužio savininkės paprastumą ir mielumą.
Ryškus akcentas – lūpų dažai. Blizgūs, aliejiniai, paprastai perlipantys natūralaus lūpų kontūro kraštus.
Kalbėjimas – garsus; ypač tuomet, kai pertraukose tarp dalykinių susitikimų (ar jų metu) pasakojami smagūs laisvalaikio nutikimai.
Emocijos ryškios – svyruojančios, kraštutinės: nuo euforijos suvalgius pyragaitį su kremu iki pasipiktinimo kolega, kuris ir šį mėnesį vėluoja padaryti kažką – gal pateikti duomenis, o gal pasiūlyti išgerti kartu kavos.
Kantrumas – beveik nėra, nes priešingu atveju rizikuojama pavėluoti pasiimti iš gyvenimo viską, kas geriausia.
Vyrai gyvenime – jų būta daug, pasakota apie juos nemažai; dabartinis galbūt vėlgi ne paskutinis.
Jos problemos – pačios svarbiausios ir tokių nerasi nei kolegių gyvenimuose nei XVIII-XIX a. prancūzų literatūroje.
Santaupos – jokių, nes vertė yra turėti maksimalų kiekį gėrio ir grožio. Grožis – svarbiau.
Mėgstamiausias metų laikas – visuomet. Ne Ji laiką vejasi, o laikas, vis dar tikėdamasis pasivyti, vejasi korporatyvinę moterį ir jos įgyvendinamus korporatyvinius tikslus.