Apie Clarissa Pinkola Estés knygą “Bėgančios su vilkais“ prisimenu kažkurį rytą ruošdama kavą ir pati iš kažkur ištraukdama mintį „bėganti vilkė”. Knyga apie moters prigimtį, ryšį su gamta, žeme, laukiniškumą, intuiciją. “Bėganti vilkė” – nebūtinai skubanti, nebūtinai naujas teritorijas atrandanti, nebūtinai plėšri – nebent gintų tai, kas kraujo ar vertybiniu ryšiu susieja ir jai gyvybiškai yra svarbu.
… ir tuomet prisimenu sapną.
Namuose šluota: tokia sena, iš virbų, kaimiška. Ir lapų labai daug – klevo, tokių gražiai sudžiūvusių, purių. Nesuprantamais būdais šluotą aplipdau lapais, tarsi ant ežio spyglių jie kimba, tapdami kupstu ant šluotos koto. Padegu tą seną šluotą – iš vidaus. Matau, jog dega šluotos šerdis, t.y. senasis ražas, bet lapai, sudarantys išorinį kupstą lieka tokie pat purūs, pasteliškai spalvingi. Užsimojusi iš visų jėgų metu aš ją per pravirą balkono langą – lapai aplink gražiai pabyra, o tas senas ražas lieka gulėti – toks nereikalingas, vienišas, be gyvybės. Jausmas sapne – atsikračiau.
Apie bėgančią vilkę: jaučiu kaip įsikanda švelniai į rankovę ir trukteli skatindama eiti paskui mišku. Veda jai žinomais ir tik jos išvaikščiotais takais. Vis aukščiau ir aukščiau kylant pasiekiame kalvą miške nuo kurios atsiveria jos teritorija. Prisėda ant galinių letenų – nugara tiesi, žvilgsnis vedasi mane toliau – miškais, medžių viršūnėmis, toli toli už dešimčių kilometrų besidriekančiais laukais, apeiname ežerą, pasukame kita puse ir grįžtame atgal. Atsisuka, neklausia – patvirtina žvilgsniu – “dabar jau ir Tu įsiminsi”.